Pasaulio valdovo filmas

Vakar pažiūrėjau kol kas turbūt geriausią savo festivalio filmą. Abejoju, ar kažką geresnio dar pamatysiu."Vienas prieš bangas ir vėją". Filmo siužeto nepasakosiu, galima viską pasiskaityti KP puslapyje. Tik pasakysiu, kad filmo biudžetas buvo 17 milijonų eurų, viskas filmuota atvirame vandenyne ir oro sąlygos nėra dirbtinai sukeltos. Plius filmavimo komanda sudarė 18 žmonių, kurie visi buvo toje pačioje jachtoje kartu su aktoriais ir 14 žmonių iš filmavimo komandos pirmą dieną jau susirgo jūros liga, tačiau nepasidavė ir toliau vemdami filmavo. Taigi vien jau šitie faktai ganėtinai įtikina ir sukelia vilčių. Aš pats iš šio filmo tikėjausi tiesiog pamatyti jūros vaizdų ir tiek, galbūt šiek tiek domino buriavimas. Tačiau tikrai nesitikėjau bent jau padorios istorijos ar pajausti empatiją veikėjams. Vis dėlto filmas nustebino ir jame buvo šitie dalykai ir netgi įsitraukęs laukiau filmo pabaigos, nors kaip viskas bus pasibaigs ir buvo ganėtinai aišku visada, tačiau tai netrukdė.

Ir vaizdai... Mažai ką čia papasakosiu, reikia pamatyti. Tačiau tikrai nufilmuota tai, kas reikia ir filme yra daug saulėlydžių, daug bangų ir daug tamsaus mėlio, kuris man taip patinka. Internete nerandu screenshotų, tad pridėsiu keletą savo darytų nuotraukų. Tik kokybės aišku nelabai bus (ir jo išsiugdžiau durną jau įprotį fotografuoti iš telefono kino teatro ekraną). 

Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad nuėjau į šį filmą, nes jau kurį laiką jaučiu norą nuvažiuoti prie jūros (nors gal aš jį visada jaučiu) ir dabar pasižiūrėjęs į tokius saulėlydžius filme truputį apsiraminau. Tas noras niekur nedingo, galbūt net padidėjo, tačiau aš dabar galiu šiek tiek pakentėti. Vis dėlto mano santykis su šituo filmu yra labai asmeninis ir kitas žmogus turbūt nesupras, kodėl man šis filmas yra pats geriausias festivalio filmas (kol kas). Savo festivalio lūkesčiuose rašiau, kad jūra mane tiesiog traukia ir vien jau dėl to aš daug tikiuosi iš filmo. Tačiau pabandysiu dabar atsakyti sau, kodėl mane taip žavi jūra ir kodėl aš ją taip sureikšminu? Nes man pačiams kartais atrodo, kad aš jau per daug svaigstu apie tai.

Na, visų pirma, reikėtų pasakyti, kad aš jūra pamačiau labai vėlai. Vaikystėje buvau kelis kartus prie jūros, tačiau arba nieko nepamenu arba menkai ką pamenu iš tų kartų, o po to sekė labai ilgas tarpas, kai nebuvau prie jūros. Mokykloje visada svajojau nuvažiuoti prie jūros, tiesiog paimti ir nutranzuoti, tačiau niekada nedrįsdavau. Reikėjo tam draugų, plano, kur nakvoti ir viskas šiaip atrodė sudėtinga. Tuo metu pamenu daug svajodavau, galvodavau, koks aš būsiu po kelių metų, ką veiksiu ir klausydavau dainos "seaside". Taip prabėgo keli metai ir netgi po dvyliktos klasės ir po pirmo kurso aš kažkaip nesugebėjau nusigauti iki jūros. Jau atrodo nebuvau toks sukaustytas aplinkybių, bet vis tiek kažkas mąstyme trukdė. Ir pagaliau praeitų metų žiemą vieno žmogaus dėka nuvažiavau prie jūros. Ir tais pačiais metais supratau, kaip tai lengva daryti ir buvau kelis kartus prie jūros. Dabar aš žinau, kad jei tik bus būtinybė, aš bet kada galiu nutranzuoti iki pajūrio, kad ir ryt ryte. Kitaip sakant, tos mano svajonės, apie kurias aš galvodavau klausantis "seaside", galima sakyti išsipildė. Ir kiekvieną kartą, kai atsidūriu prie jūros, aš tai sau įrodau.

Taip pat jūra man yra kaip ir priminimas/prisiminimas. Nekalbu apie kažkokių įvykių, ar konkrečių situacijų prisiminimus. Greičiau prie jūros galima pasinerti į meditaciją ir prisiminti tas pačias tiesas, vertybes ir atrasti dar kartą savo kelią ir tikslą. Taip, atrodo ką tik supratau, kad kiekvieną kartą jūra man primena koks mano tikslas yra, o kartais to labai reikia, nes per visus tuos rūpesčius mieste suabejoji savimi ir pradedi savęs klausti, kas esi ir kuo norėtum būti. Galų gale, pasimeti ir viską tiesiog pamiršti. Man jūra turbūt yra taškas, kur galiu pabaigti sunkius "darbus" ir kartu pradėti kažką iš naujo. Dabar rašydamas apie tai prisiminiau knygą "Jūra vandenynas". Šioje knygoje buvo vienas veikėjas, kuris keliauja ir rašo ribų enciklopedijų, kitaip sakant knygą, kurioje būtų surašyta vietos, kur baigiasi pasaulis. Gaila, dabar jokių pavyzdžių neatsimenu. Na tik viena atsimenu, dėl kurio ir atsiminiau šią knygą. Tai šis mokslininkas atvyksta prie jūros ir bando surasti jūros pabaigą, tačiau jam niekaip tai nepavyksta dėl bangų ir atoslūgių. Taip pat toje pačioje knygoje yra veikėjas, kuris tapo jūrą ir bando surasti jūros pradžią (akis pagal jį), nes kitaip negali pradėti tapyti. Vėliau šie du veikėjai susitinka ir padeda vienas kitam. Skaitant man labai patiko šitie du veikėjai, dabar tai yra puikus simboliai mano žodžiams.

Kuršių nerija, 2014-02-28, Pasaulio valdovas

Na ir paskutinis dalykas, kurį aš dabar sugalvoju aprašyti, tai jūra ir pajūris man visada bus ta vieta, kur aš pradedu tikėti tuo, ko aš nematau, t.y. tikiu, kad po išore yra kažkas daugiau. Kiekvieną kartą susidūręs su tokia didžiule jėga kaip jūra suprantu tokius dalykus per naujo ir pasijaučiu pats menkas, mažas žmogus. Tačiau kadangi esu toks mažas, turiu daug laisvės judėti ir veikti. Niekam, jokiom didesnėm jėgom netrukdau, todėl galiu net pasiskelbti pasaulio valdovu ir elgtis kaip toks, nes vis tiek esu per menkas, kad kas nors rimtai į tai pažiūrėtų. Kitaip ir trumpai sakant, būdamas prie jūros jaučiu, kad esu laisvas.

Turbūt jei turėčiau noro, galėčiau dar parašyti keletą atsakymų, tačiau man atrodo ir taip užtenka jų. Dabar grįžtant prie filmo, tai turbūt dėl sukeltų minčių ir priminimų jis man taip ir patiko. Dabar pirmą kartą atsakiau sau taip aiškiai į kelis klausimus. 

Beje, kam įdomu ir nori dar kartą pasižiūrėti panašaus (iš dalies) siūlau pasižiūrėti filmą "The legend of 1900". Ir pridedu dar dainą, kurios klipe labai gražūs jūros vaizdai.

P.S. šį kartą nuklydau ir mažai ką parašiau apie patį filmą, bet man patinka, kai filmai priverčia nuklysti mintimis į save.

Melnragė, 2014-03-01

Pavėluoti pirmieji įspūdžiai.

Praėjo jau keturios KP dienos. Labai norėjau po pirmos atidarymo dienos parašyti kokį nors įrašą, tačiau nelabai turėjau laiko. Iš vis man šis savaitgalis ganėtinai užimtas buvo, tai į kiną nueiti gal ir atradau visai laiko, bet prie kompo prisėsti beveik neturėjau kada. Šiaip ar taip nuėjau į 9 kino seansus (vienas seansas buvo trumpametražių filmų). Nei daug, nei mažai sakyčiau.

Pirmąją dieną jautėsi šventinė pradžios nuotaika vingyje. Daug smagių naujienų/staigmenų kaip, pavyzdžiui, instragramo konkursas, nuolaidos bilietams akropoliuose, mimas vingyje ir cukraus vata, atidarymas filharmonijoje (nors girdėjau, kad kentėjo kokybė) ir t.t. Labiausiai džiugina gerai nusiteikę festivalio žiūrovai. Taip sakau, nes visi šypsosi, nuoširdžiai aptarinėja filmus ir vieną kartą iš kelių moterų gavau tikrai skanių saldainių prieš kino seansą, o kitą kartą pradėjus suktis filmui "Savaitgalis paryžiuje" garso nebuvo apie 5 min. Ir žiūrovai nesiskundė, o tiesiog sugalvojo patys garsinti filmą skaitydami titrus ir net keliais balsais. Kažkas netgi paprašė įgarsinti filmą originalo kalba, o ne lietuviškai. Tikrai linksmas nutikimas.

Keli komentarai, apie kai kurios matytus filmus:

"Nužudyk tuos, kurios myli". Bitnikai: J.Keruackas, A. Ginsbergas ir kiti. Ne pirmas filmas apie šituos žmonės (pavyzdžiui, praeitais metais išėjo "Kelyje" ekranizacija), tačiau kiekvieną kartą tas pats - jauni veikėjai, kurie motyvuoja ir žavi savo idėjomis, tačiau iš tikrųjų jie nieko neveikia, tik daug kalba. Man labai patinka bitnikai, tačiau jie žavi vien tik savo maištu, o ne darbais. Keruacko "Kelyje" taip ir nesugebėjau baigti, nes buvo per daug nuobodu. Aš geriau jau pats patranzuosiu taip. Iš vis apie bitnikus norėčiau, kad būtų kuriami galbūt trumpo metro filmai arba dokumentiniai.

"Savaitgalis Paryžiuje". Kelios minutės filmo ir pirma šovusi mintis į galvą: "čia tie du, kurie visada barasi, iš filmų "Before sunset", "Before sunrise" ir "Before Midnight". Tik čia jie po kokių 20 metų, jau seni". Bet čia tik pirma, nelabai rimta mintis. Tiksliai nežinau kiek ji yra teisinga, nes negalėčiau sakyti, kad filmai ar veikėjai yra labai panašūs. Tiesiog abejosi filmuose veikėjai daug kalbasi ir siužetas atskleidžiamas dialogu. Paskutinėje trilogijos dalyje ("Before midnight") kaip ir šitame filme daug kalbama apie neištikimybę, amžiną arba pasibaigusią meilę ir pan. Taip pat žiūrint kaip šitame filme veikėjai vienas kitam sako priekaištus ir kokie yra kandus, kilo mintis, kad po tiek laiko kartu negali kitaip bendrauti su žmogumi ir tu esi visada tiesmukas, visada sakai, ką galvoji, o kartu visada parodai, kas tavyje yra gero, o kas blogo. Patiko S. Becketo cituota mintis: "Ar mes turime omenyje meilę, kai sakome "meilė"?". Taip pat pagarba už šokio parodijavimą iš Godardo filmo.

"Firminis sumuštinis". Akward mamos ir sūnaus santykiai, kurie yra keisti nuo pat filmo pradžios, tačiau atsiradus mergaitei sūnaus gyvenime dar labiau viskas tampa nejaukiau. Plius lėtas kinas, labai ir statiškas. Bet man patiko tai. Ir komedija atsiranda antrojoje filmo dalyje tik, nors nedaug kas ir juokėsi. Šiaip mačiau, kad iš seanso ir išėjo keletą žmonių.

"Raketa". Visai gražus filmas su daug svetimos kultūros papročių ir tradicijų. Gal dėl tų papročių buvo sunku suprasti turbūt visus filmo veikėjus, nes nei niekam nepajaučiau empatijos ir sunku buvo pateisinti, pavyzdžiui, tėvo elgesį. Bet šiaip filmas neprailgo ir žiūrovai plojo po filmo, tad turbūt daugumai patiko. Man nepadarė įspūdžio.

"Atleidžia tik dievas". Šizovas filmas su grotesku. R. Goslingą aišku malonu pamatyti, bet irgi nesužavėjo per daug jis. Goslingo veikėjas rodė dar mažiau jausmų ir emocijų nei "Drive" filme. Taip pat gali būti, kad visas filmas yra tiesiog metafora, bet... pas mane neatsirado net noro kapstyti kažką giliau.

Trumpametražiai filmai nesukėlė jokių minčių, tad geriau ir patylėsiu. O dar žiūrėjau trys filmus, kurie tikrai labai patiko: "Medėjas", "Tiems, kurie nepasakoja istorijų" ir "Golgota". Apie juos parašysiu kitą kartą, nes turiu atrodo daugiau minčių ir noriu neskubėdamas viską sudėliot rašydamas.

Didieji festivalio lūkesčiai (II dalis)

Tęsiu savo darbą su KP lūkesčiais, kurį pradėjau vakar, bet nebaigiau. Pirmą dalį galite paskaityti čia.

Pradėsiu nuo vienintelio dokumentinio filmo, kurio aš laukiu su viltimi. Kalbu apie filmą "Mašina, kurioje viskas pradingsta". Mane suviliojo visai originali filmo idėja, problematika ir pati šalis, kurioje filmas pagamintas ir kurios istorija yra viena iš tyrinėjamų temų filme. Tačiau jei sakyti tiesą, tai šis filmas iš aprašymo, pridėtų kadrų ir kai kurių vietų traileryje man primena Giedrės Beinoriūtės filmą "Pokalbiai rimtomis temomis" ir noriu bent šiek palyginti šiuos du darbus. Pažiūrėti kaip yra pateikiamos (bent jau kol kas) panašios temos. G. Beinoriūtės  filmo premjeros aš labai laukiau, nes man pačiam yra įdomi žmonių pokalbių, bendravimo tema. Dažnai susimąstau, kiek mūsų gyvenime, tai yra svarbu ir ką tai reiškia ir kartu pats visada bandau nuoširdžiai kalbėti, tačiau kartais tikrai suprantu, kaip tai yra sunku. Vis dėlto turiu pasakyti, kad filme "Pokalbiu rimtomis temomis" man kažko trūko. Aš norėjau daugiau režisierės darbo pamatyti, galbūt labiau suprasti ir pažinti tuos vaikus. Gal netgi gauti kažkokių išvadų ar suvokimą, nes kitaip tai yra tiesiog stebėjimas. Bet kartu suprantu, kad sakyti tokius priekaištus filmui, kuriame yra pateikiama tokia tema, yra šiek tiek absurdiška. Juk tai yra tiesiog pokalbiai ir veikėjų mintys. To nesurežisuosi, nes tai turi būti tikra. Ir išvadas aš pats turėčiau pasidaryti tiesiog stebėdamas ir svarstydamas. Šiaip ar taip, dėl šitų svarstymų noriu pažiūrėti filmą "Mašina, kurioje viskas pradingsta". Nors gali būti, kad filmo tema bus visai kita, nei aš tikiuosi.

Kartais filmai išsirenkami dėl keisčiausių priežasčių. Pavyzdžiui, tiesiog nuojauta ir intuicija. Taip man nutiko su filmu "Paslapčių kelias". Pamačiau, paskaičiau ir tiesiog patraukė. Plius filmo žanras - detektyvas. Manau, kiekvienas gerą detektyvą pažiūri su malonumu. Kam reikia dar kažkokių argumentų, galite paskaityti Kristupo Saboliaus nuomonę apie šį filmą, nes šis filosofas jau žiūrėjo šį kiną.

Mano santykis su trečiu filmu yra panašus kaip ir su "Paslapčių keliu". Tai yra aš kažkokių savų minčių nelabai turiu, tačiau šį kartą tai nėra ir intuicija. Šiaip vakar rašiau, kad turiu dar 4 filmus, su kuriais sieju savo festivalio lūkesčius. Ir šis filmas nebuvo įtrauktas į tą ketvirtuką, tačiau šiandien, važiuodamas autobusu į universitetą, perskaičiau Ryčio Zemkausko labai gerą komentarą apie vieną filmą ir pasakiau sau: "ok, aš noriu į tą filmą ir, manau, kad jis tikrai bus geras". Viskas staiga pasikeitė ir man padarė įtaką kitas žmogus, tačiau Rytį Zemkauską aš labai gerbiu, man patinka šio žmogaus ne vien darbas, bet ir idėjos, mintys, tad tikrai pasitikiu jo nuomone. Ir pats komentaras apie filmą yra išsamus ir konkretus. Po peržiūros gal aš ir nesutiksiu su Zemkausku, tačiau kol kas viskas gerai. Filmas, apie kurį rašė snobas yra "Medėjas", o čia galite perskaityti to paties snobo komentarą apie filmą. Beje, filmo traileris buvo mane trumpam sudominęs ir jame galima pamatyti elementus, apie kurios kalbėjo R. Zemkauskas, tad siūlau pažiūrėti ir trailerį.

"Norte. Istorijos pabaiga" yra sekantys mano lūkestis. Šis filmas yra daugiau nei 4 valandų trukmės ir gali būti, kad šis faktas yra pagrindinė priežastis mano lūkesčių. Aišku, su tokio ilgio filmu galima lengvai nudegti, tačiau aš esu linkęs rizikuoti. Man visada patinka atrasti ilgą ir gerą kiną, nes kai žiūrėdamas ilgą filmą supranti, jog jis yra tikrai geras, tu žinai, kad pabaiga dar nearti ir galėsi mėgautis dar kokias kelias valandas. Nekantraudamas laukiu tos dienos, kai galėsiu nueiti į šio filmo peržiūrą, išjungti telefoną, kartu pabėgti iš savo gyvenimo ir tada 4 valandas gyventi kitokiame pasaulyje, į kurį mane nukels filmas. Tai turėtų būti 4 valandų kelionė. Taip pat tikiuosi, kad tokiame ilgame filme bus daug lėtų ir akiai gražių kadrų, nes kai tokia trukmė, tai norisi pasimėgauti vaizdu ir atsipalaiduoti. Iš vis atrodo, kad po šio seanso turėčiau prarasti laiko nuovoką ir galbūt net šiek tiek atsilikti nuo šio pasaulio.

Aš studijuoju Istorijos fakultete, paskutiniu metu domiuosi istoriniais filmais, rašau apie tai kursinį, tad "Kino pavasaryje" ieškau kažko, kas man tiktų. Dar prieš prasidedant paieškoms netyčia užtikau filmą "Tiems, kurie nepasakoja istorijų" ir iškarto įsidėmėjau jį. Turiu lūkesčių, kad šiame filme atrasiu kažkokį istorijos naratyvą ar diskursą ir tai galbūt duos man kažkokių idėjų arba bus pavyzdys, kurį galima bus tyrinėti. Taip pat pati filmo problematika atrodo verta dėmesio. Beje, istoriniu aspektu mane šiek tiek patraukė ir prieš tai aptartas filmas. Tie, kam įdomu, dar gali paskaityti Valdos Bičkutės mintis apie filmą "Tiems, kurie nepasakoja istorijų".

Taigi jau baigiau pasakoti apie savo festivalio lūkesčius. Tikiuosi, kad pavyks nueiti į visus šiuos 9 filmus. Šiaip esu sau nusimatęs, kad noriu pažiūrėti plius minus 30 filmų, bet kalbant apie filmus, į kurios aš sudėjau savo lūkesčius, ne visada gali tikti seanso laikas ir yra daug kitokių faktorių, dėl kurių aš galiu praleisti seansą. Taip pat kol kas planuoju aprašyti savo įspūdžius po kiekvieno filmo/lūkesčio. Ar rašysiu kažką ir apie kitus filmus, nežinau. Viskas priklausys nuo nuotaikos ir išgyventų emocijų. "Kino pavasaris" prasideda jau ryt, tad linkiu sau ir kitiems gero kino. Pabaigai dar daina iš "Lone survivor".

Didieji festivalio lūkesčiai (I dalis)

Iki "Kino pavasario" pradžios likus vienai/dviems dienoms (rašau naktį, tai truputį sunku susigaudyti) noriu pasidalinti savo festivalio lūkesčiais. Tai yra pateiksiu kelis filmus, apie kurios nieko nežinojau prieš tai, jie nebuvo mano laukiami favoritai, tačiau šie filmai kažkuo sudomino mane, patraukė ir dabar aš dedu viltis, kad šitie kino filmai bus tikrai geri. Kartais lūkesčius gali pažadinti net pačios mažiausios detalės ir taip galima smarkiai apsigauti, bet kol neprasidėjo festivalis laukti ir svajoti yra ganėtinai įdomi veikla.

Pradėsiu gal nuo filmo, ties kurio man kyla dvejopi jausmai: didžiuliai lūkesčiai grumiasi su išankstiniu nuoboduliu. Kalbu apie filmą "Žuvis ir katė". Skaitant aprašymą iš pradžių kilo mintis, kad tai ne mano skonio filmas ir galvojau, kad į šitą tikrai neisiu. Tačiau viena detalė aprašyme mane patraukė ir to užteko, kad dabar susidomėjęs laukčiau šio kino peržiūros. Mane sudomino tai, kad visas virš dviejų valandų trunkantis filmas yra nufilmuotas vienu kadru. Skamba tikrai įspūdingai ir daug žadančiai. Ypač, kai aš neseniai buvau peržiūrėjęs rusų režisieriaus Aleksando Sokurovo filmą "Russian ark". Šis filmas yra 99 minučių, taip pat vienu kadru nufilmuotas, pusiau surealistinis, pusiau dokumentinis pasivaikščiojimas po XVII-XVIII amžių Ermitažo kompleksą su didžiuliu tuntu  aktorių, šokėjų ir regis 3 orkestrais. Žodžiu, masyvu ir dar plius filmas turi savo dvasią. Ir atrodo A. Sokurovas buvo nufilmavęs ilgiausią filmą vienu kadru, iki šiol... "Žuvis ir katė" pralenkė Sokurovą, tačiau manęs vis nepalieka abejonės, kad atviroje erdvėje neįmanoma sukurti filmo vienu kadru. Taip pat nuo tokio filmavimo atrodo, kad kentės įprastas filmo siužetas (A. Sokurovo atveju siužetas nėra įprastas). Kam įdomu dar galite paskaityti ką KINFO jau rašė apie šį filmą.

Sekantis filmas yra "Kongresas". Visų pirma, filmas pastatytas pagal Stanislawo Lemo romaną „Futurologinis kongresas“. Aš pats šio rašytojo esu skaitęs tik "Soliarį", tačiau kol kas to užtenka, kad S. Lemas man patiktų. Gaila, kad nesu skaitęs šios knygos, tačiau gal po peržiūros manyje atsiras būtinybė perskaityti originalą. Taip pat esu matęs ir abu "Soliario" filmus (A. Tarkovskio ir amerikiečių), tad maždaug įsivaizduoju ką galima sukurti remiantis S. Lemu. Beje, šis rašytojas niekino kiną. Literatūrą jis laikė daug vertesniu menu, tad kiekviena šio rašytojo knygų ekranizacija yra savotiška ironija. Ir dar paskutinis faktas, kad "Kongresas" yra animacinis filmas (traileris atrodo įspūdingai). Man pačiam iškilo klausimas, kaip S. Lemas vertino animaciją ir gal jam toks ekranizacijos variantas visai patiktų?

Aš labai mėgstu jūrą. Gal mėgstu nėra tinkamas žodis. Greičiau jūra aš žaviuosi ir ji mane tiesiog traukia. Galėčiau prie jūros praleisti daug laiko tiesiog medituodamas ir stebėdamas gamtą. Tad ir beveik bet koks filmas susijęs su jūra mane traukia. Filme "Vienas prieš bangas ir vėją" jūros tikrai bus, taigi aš jau ir ruošiuosi eiti į šį filmą su lūkesčiais. Nors jūra ten nebus pagrindinis akcentas, o greičiau jau scenarijaus aplinkybė, bet nereikia nusivilti, nes siužetas atrodo taip pat įdomus, o taip pat operatorius atrodo gražiai pafilmavo. Beje, jei festivalyje rodytų kokį filmą su meilės istorija prie jūros ir viskas būtų gražiai nufilmuota, tai toks filmas be abejonės būtų mano pats festivalio geidžiamiausias.

Šiandien jau nelabai spėju, bet ryt parašysiu antrą dalį dar su 4 savo filmais/lūkesčiais.

Kažkaip man net pačiam nesitiki, bet ryžausi susikurti blogą. Aš nemėgstu viešumo ir mielai nekurčiau tokio dalyko. Iš dalies tai darau, nes esu verčiamas aplinkybių, kurios nėra labai nemalonios, tačiau verčia mane rašyti viešai. T.y. gavau studentišką "Kino pavasario" akreditaciją ir vienintelis dalykas, kurį privalau daryti yra kuo plačiau dalintis savo nuomone. Iš pradžių galvojau, kad užteks facebook'o, komentarų "Kino pavasario" puslapyje, vieno kito straipsnio kažkur, kur pavyks prakišti, tačiau ilgiau pasvarstęs supratau, kad toks chaotiškas rašymas nėra priimtinas man. 

Aš mėgstu lengvą rašymą ir paskutiniu metu pripratau rašyti iškarto, kai tik jaučiu, kad noriu. Tam aš turiu daugybę užrašų knygučių, kuriuos turi skirtingas paskirtis. Pavyzdžiui, į vieną knygutę aš esu surašęs, ką aš noriu padaryti šiais metais ir vienas iš tų norų yra per metus pažiūrėti 200-250 filmų. Taip pat toje pačioje knygutėje pildau tą 250-ties filmų sąrašą, t.y. kiekvieną kartą pažiūrėjęs filmą dažniausiai aš iškarto užrašau filmo pavadinimą, datą, kur žiūrėjau filmą, su kuo žiūrėjau ir pačias pirmas mintis apie filmą. Aš labai gerai jaučiuosi, kai galiu taip spontaniškai, beveik neapgalvotai rašyti. Tikiu, kad dažnai ir pridarau klaidų, kartais turbūt ir nusišneku arba būnu neoriginalus, bet tai yra nesvarbu, kadangi aš rašau be jokių įsipareigojimų kažkam. Na gal tik pats sau esu įsipareigojęs rašyti nuoširdžiai ir vien tik tiesą.

Tad ir šitą blogą sukūriau tikėdamasis, kad galėsiu toliau panašiai rašyti, t.y. tikiuosi, kad tai bus dar viena užrašų knygutė, į kurią aš galėsiu rašyti nuoširdžiai, kas man šauna į galvą ir galėsiu, tai daryti kada panorėjęs. Aišku, skirtumų tarp šios užrašų knygutės ir kitų yra tikrai. Visų pirmą, tai yra ne rašymas, o spausdinimas klavišais :D Galbūt ir juokas, bet skirtumas yra. Prieš pusę metų atradau rašymą ranka (kartu su rašymu į knygutes) ir man nebe patinka kitaip. Kartais ir nelabai galiu kitaip, na bet teks. Taip pat rašydamas kompu visada labai lengvai gali save pataisyti. Dėl to galima rašyti nematant viso teksto vaizdo ir tiesiog pilant sakinius neatsakingai. Rašant ranka aš turiu apmąstyti, ką noriu pasakyti ir prieš pradėdamas kiekvieną sakinį taip pat trumpam stabteliu. Iš vis rašant ranka negalima skubėti, nes nieko gero nesigaus. O su kompu... Daužai, daužai, daužai klavišus, tada truputį pratini, truputį prirašai ir viskas gerai. Ir dar rašydamas viešą blogą aš suprantu, kad jau nebesu toks niekam neįsipareigojęs "viengungis". Deja, bet teks šiek tiek prižiūrėti save ir galvoti, kad rašau ne tik sau.

Beje, dėl pavadinimo tikiu, kad jau daugmaž aišku, kodėl jis toks, tik galbūt skaičius 19 neaiškus. Na aš taip primečiau, bandžiau skaičiuoti ir gavosi, kad šis blogas yra kažkur 19-likta mano užrašų knygutė. Na bet čia pritemptas skaičius, nes aš nesu prirašęs 18 knygučių. Toks skaičius gaunasi pridedant visokias darbines knygutes ir panašius dalykus. Man patiko šis skaičius, tai ir pasirinkau tokį pavadinimą.

Ir jei dar likau nesuprastas, tai planuoju kol kas šitame bloge rašyti visokias savo mintis, pastebėjimus, filmų recenzijas susijusias su "Kino pavasariu". Bet taip bus artimiausias trys savaites, po festivalio pabaigos galbūt toliau rašysiu į blogą, o galbūt bėgsiu iš viešumo.

Pabaigai pridedu dainą, su kuria prasideda mano rytas, jau kokią savaitę. Daina iš filmo "Santa" garso takelio.