Vakar pažiūrėjau kol kas turbūt geriausią savo festivalio filmą. Abejoju, ar kažką geresnio dar pamatysiu."Vienas prieš bangas ir vėją". Filmo siužeto nepasakosiu, galima viską pasiskaityti KP puslapyje. Tik pasakysiu, kad filmo biudžetas buvo 17 milijonų eurų, viskas filmuota atvirame vandenyne ir oro sąlygos nėra dirbtinai sukeltos. Plius filmavimo komanda sudarė 18 žmonių, kurie visi buvo toje pačioje jachtoje kartu su aktoriais ir 14 žmonių iš filmavimo komandos pirmą dieną jau susirgo jūros liga, tačiau nepasidavė ir toliau vemdami filmavo. Taigi vien jau šitie faktai ganėtinai įtikina ir sukelia vilčių. Aš pats iš šio filmo tikėjausi tiesiog pamatyti jūros vaizdų ir tiek, galbūt šiek tiek domino buriavimas. Tačiau tikrai nesitikėjau bent jau padorios istorijos ar pajausti empatiją veikėjams. Vis dėlto filmas nustebino ir jame buvo šitie dalykai ir netgi įsitraukęs laukiau filmo pabaigos, nors kaip viskas bus pasibaigs ir buvo ganėtinai aišku visada, tačiau tai netrukdė.
Ir vaizdai... Mažai ką čia papasakosiu, reikia pamatyti. Tačiau tikrai nufilmuota tai, kas reikia ir filme yra daug saulėlydžių, daug bangų ir daug tamsaus mėlio, kuris man taip patinka. Internete nerandu screenshotų, tad pridėsiu keletą savo darytų nuotraukų. Tik kokybės aišku nelabai bus (ir jo išsiugdžiau durną jau įprotį fotografuoti iš telefono kino teatro ekraną).
Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad nuėjau į šį filmą, nes jau kurį laiką jaučiu norą nuvažiuoti prie jūros (nors gal aš jį visada jaučiu) ir dabar pasižiūrėjęs į tokius saulėlydžius filme truputį apsiraminau. Tas noras niekur nedingo, galbūt net padidėjo, tačiau aš dabar galiu šiek tiek pakentėti. Vis dėlto mano santykis su šituo filmu yra labai asmeninis ir kitas žmogus turbūt nesupras, kodėl man šis filmas yra pats geriausias festivalio filmas (kol kas). Savo festivalio lūkesčiuose rašiau, kad jūra mane tiesiog traukia ir vien jau dėl to aš daug tikiuosi iš filmo. Tačiau pabandysiu dabar atsakyti sau, kodėl mane taip žavi jūra ir kodėl aš ją taip sureikšminu? Nes man pačiams kartais atrodo, kad aš jau per daug svaigstu apie tai.
Na, visų pirma, reikėtų pasakyti, kad aš jūra pamačiau labai vėlai. Vaikystėje buvau kelis kartus prie jūros, tačiau arba nieko nepamenu arba menkai ką pamenu iš tų kartų, o po to sekė labai ilgas tarpas, kai nebuvau prie jūros. Mokykloje visada svajojau nuvažiuoti prie jūros, tiesiog paimti ir nutranzuoti, tačiau niekada nedrįsdavau. Reikėjo tam draugų, plano, kur nakvoti ir viskas šiaip atrodė sudėtinga. Tuo metu pamenu daug svajodavau, galvodavau, koks aš būsiu po kelių metų, ką veiksiu ir klausydavau dainos "seaside". Taip prabėgo keli metai ir netgi po dvyliktos klasės ir po pirmo kurso aš kažkaip nesugebėjau nusigauti iki jūros. Jau atrodo nebuvau toks sukaustytas aplinkybių, bet vis tiek kažkas mąstyme trukdė. Ir pagaliau praeitų metų žiemą vieno žmogaus dėka nuvažiavau prie jūros. Ir tais pačiais metais supratau, kaip tai lengva daryti ir buvau kelis kartus prie jūros. Dabar aš žinau, kad jei tik bus būtinybė, aš bet kada galiu nutranzuoti iki pajūrio, kad ir ryt ryte. Kitaip sakant, tos mano svajonės, apie kurias aš galvodavau klausantis "seaside", galima sakyti išsipildė. Ir kiekvieną kartą, kai atsidūriu prie jūros, aš tai sau įrodau.
Taip pat jūra man yra kaip ir priminimas/prisiminimas. Nekalbu apie kažkokių įvykių, ar konkrečių situacijų prisiminimus. Greičiau prie jūros galima pasinerti į meditaciją ir prisiminti tas pačias tiesas, vertybes ir atrasti dar kartą savo kelią ir tikslą. Taip, atrodo ką tik supratau, kad kiekvieną kartą jūra man primena koks mano tikslas yra, o kartais to labai reikia, nes per visus tuos rūpesčius mieste suabejoji savimi ir pradedi savęs klausti, kas esi ir kuo norėtum būti. Galų gale, pasimeti ir viską tiesiog pamiršti. Man jūra turbūt yra taškas, kur galiu pabaigti sunkius "darbus" ir kartu pradėti kažką iš naujo. Dabar rašydamas apie tai prisiminiau knygą "Jūra vandenynas". Šioje knygoje buvo vienas veikėjas, kuris keliauja ir rašo ribų enciklopedijų, kitaip sakant knygą, kurioje būtų surašyta vietos, kur baigiasi pasaulis. Gaila, dabar jokių pavyzdžių neatsimenu. Na tik viena atsimenu, dėl kurio ir atsiminiau šią knygą. Tai šis mokslininkas atvyksta prie jūros ir bando surasti jūros pabaigą, tačiau jam niekaip tai nepavyksta dėl bangų ir atoslūgių. Taip pat toje pačioje knygoje yra veikėjas, kuris tapo jūrą ir bando surasti jūros pradžią (akis pagal jį), nes kitaip negali pradėti tapyti. Vėliau šie du veikėjai susitinka ir padeda vienas kitam. Skaitant man labai patiko šitie du veikėjai, dabar tai yra puikus simboliai mano žodžiams. | |
| Kuršių nerija, 2014-02-28, Pasaulio valdovas |
Na ir paskutinis dalykas, kurį aš dabar sugalvoju aprašyti, tai jūra ir pajūris man visada bus ta vieta, kur aš pradedu tikėti tuo, ko aš nematau, t.y. tikiu, kad po išore yra kažkas daugiau. Kiekvieną kartą susidūręs su tokia didžiule jėga kaip jūra suprantu tokius dalykus per naujo ir pasijaučiu pats menkas, mažas žmogus. Tačiau kadangi esu toks mažas, turiu daug laisvės judėti ir veikti. Niekam, jokiom didesnėm jėgom netrukdau, todėl galiu net pasiskelbti pasaulio valdovu ir elgtis kaip toks, nes vis tiek esu per menkas, kad kas nors rimtai į tai pažiūrėtų. Kitaip ir trumpai sakant, būdamas prie jūros jaučiu, kad esu laisvas.
Turbūt jei turėčiau noro, galėčiau dar parašyti keletą atsakymų, tačiau man atrodo ir taip užtenka jų. Dabar grįžtant prie filmo, tai turbūt dėl sukeltų minčių ir priminimų jis man taip ir patiko. Dabar pirmą kartą atsakiau sau taip aiškiai į kelis klausimus.
Beje, kam įdomu ir nori dar kartą pasižiūrėti panašaus (iš dalies) siūlau pasižiūrėti filmą "The legend of 1900". Ir pridedu dar dainą, kurios klipe labai gražūs jūros vaizdai.
P.S. šį kartą nuklydau ir mažai ką parašiau apie patį filmą, bet man patinka, kai filmai priverčia nuklysti mintimis į save.
 | |
| Melnragė, 2014-03-01 |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą