Laiškas draugui iš pasaulio krašto

Sveikas, mano drauge!
Rašau tau iš pasaulio krašto! Nors tiesą sakant, tai šiek tiek meluoju. Pasaulio kraštu prieš Kolumbo kelionę buvo laikomas Finisterre pusiasalis, o aš dabar esu Muxia mieste, 30 km nuo Finisterre. Bet mano pasaulyje Muxia yra pasaulio kraštas. Čia yra viskas, ko reikia pasaulio kraštui. Atviras vandenynas - yra, stpriai išsikišęs pusiasalys - yra, akmenys ir uolos, į kurias daužosi bangos ir tai sukuria dramatišką pasaulio krašto aplinką, - yra, ir, svarbiausia, aš čia baigiau savo ėjimą. Nuėjęs 900 km didžiuojosi savimi, jaučiuosi įveikęs sau mestą iššūkį ir vėl gi, svarbiausia, jaučiuosi kaip pasaulio valdovas. Todėl, būdamas savo pasaulio valdovu, skelbiu, kad pasaulio kraštas mano pasaulyje yra Muxia miestas ir pusiasalis! Taigi vis dėlto aš nemelavau ir iš tikrųjų rašau tau šį laišką, mielas drauge, iš pačio pasaulio krašto, tai yra iš ten, kur daugiau man nebėra kur eiti, belieka tik atsigrožėti vandenynu ir grįžti atgal namo.
Noriu tavęs paklausti, ar esi kada pasijautęs kaip pasaulio valdovas? Ar esi kada pajautęs, kad tu gali padaryti viską ir kad tau nėra nieko neįveikiamo? Ar esi supratęs, kad tu ištikrųjų valdai savo pasaulį, tai yra aplinką, įvykius aplink save ir turi absoliučią laisvę rinktis?! Mano drauge, juk tai yra tiesa, tu pats tai žinai ir žinai, kad tu gali rinktis, kokiu žmogumi būti, ko siekti, kokie žmonės tau yra svarbūs, kokios yra tavo vertybės ir, pagaliau, tu netgi gali rinktis, kas tau yra Dievas, tai yra tu gali rinktis į ką tu nori dėti visą savo tikėjimą ir viltis, kitaip sakant, tu turi galią Dievu paversti pavyzdžiui, kitą žmogų ar visą gamtos pasaulį. Tai yra didžiulė galia, drauge, ir man net kartais pasidaro baisu, kokie mes stiprūs galime būti. Bet naudotis šia galia reikia ir yra būtina, tad jeigu tik turi kažkokių norų, siek jų ir tavo norai bus išpildyti. Tada tu būsi laimingas arba bent jau eisi laimės link.
Noriu išbandyti vieną dalyką su tavim, mano drauge. Atsimink dabar momentą iš savo gyvenimo. Nustok skaityti ir trumpam pagalvok. Atsimink momentą iš savo gyvenimo, kai esi absoliučiai laimingas ir patenkintas savimi.

Ar pavyko? Argi nesijauti dabar gerai, kai atsiminei tą momentą? Ar tu nejauti galios, pasitikėjimo savimi, suvokimo, koks šaunus žmogus esi dabar, kai tiesiog atsiminei vieną momentą iš savo gyvenimo? Aš patyriau kelis tokius momentus šioje kelionėje. Nenoriu niekada pamiršti tų momentų, tad prašau tavęs, drauge, jei kada pamiršiu, koks aš esu, primink man! Primink man tai apie, ką aš čia rašau. Aš stengsiuosi palaikyti tavo stiprumą taip pat.
Žiūrėdamas i vandenyną ir galvodamas apie pasaulio valdovą, supratau dar vieną dalyką. Vandenynas yra neaprėpiamas, jo dydis yra sunkiai suvokiamas, bet visiškai tokie patys esame aš ir tu! Aš niekada pilnai nepažinsiu tavęs, nes tai yra tiesiog neįmanoma. Tavyje slypi tiek daug slaptų minčių, neišpasakytų jausmų, užmirštų dalykų, kurie vis tiek veikia tave, ir netgi, jei tu man atsiveri ir pasakoji kažką, tu pats niekada nesugebėsi man pasirodyti visas. Tai yra neįmanoma net tau pačiam! Nes tavo asmenybės dydis, gylis yra taip pat kaip ir vandenyno tiesiog nesuvokiami. Pagalvok ir atsimink, kiek kartų esi pajautęs, kad kitas žmogus negerbia tavęs ir laiko tave mažu, neįdomiu! Ir tas žmogus buvo neteisus, tiesiog jis nesugebėjo bent jau mažiausiai tavęs pažinti. Tas žmogus apsigavo pats ir būdamas aklas, nepamatė net mažos dalies vandenyno. Aš esu taip pasijautęs nekartą. Ir daugybę kartų esu nuleidęs rankas, nusivylęs savimi, kai nesugebėjau parodyti kitiems žmonėms, koks aš esu. Bet juk nieko keisto, kad žmogus praleidęs tik vieną valandą, ar net vieną dieną su manim, nesupranta manęs ir nežino, koks aš esu. Vieną valandą ir vieną dieną mano gyvenime yra tik trumpas akimirksnis, nieko beveik nereiškiantis. Vis dėlto kad ir kaip sunku tai būtų, aš noriu kuo daugiau pažinti tave, drauge, ir taip pat noriu, kad tu suprastum mane. Tad mums abiems belieka dalintis savo pasauliais, kalbėtis, būti kartu ir tikėtis, kad vienas kito klausydami suprantame, kad abu esame labai gylios asmenybės. Mano mielas drauge, aš tikiuosi, kad tu niekada nenuvertinsi manęs, o aš niekada taip nepasielgsiu su tavim! Taip pat pagalvok apie tai iš geros pusės - būdami tokie gylūs ir bedugniai galime stebinti vienas kitą kiekvieną dieną! Kiekvieną dieną galime laužyti barjerus, skiriančius mus, patirti pažinimo džiaugsmą ir tai niekada nesibaigs. Tai gali tęstis amžinai, jei tik mes dėsime pastangas pažinimo vardan.
Šiandien stebėjau savo paskutinį saulėlydį prie vandenyno, prie šio pasaulio krašto. Buvo pats gražiausias saulėlydis, kokį mačiau šioje kelionėje. Žiūrėdamas į besileidžiančią saulę atsiminiau visas savo ėjimo dienas su visais sutiktais žmonėmis ir įvykiais. Nuostabu, kiek daug visko įvyko! Ir aš jau pradedu pasiilgti ėjimo - jausmo, kai tu eini, neši savo kuprinę, laikai lazdą rankoje, kartais uždainuoji vieną kitą posmelį, kartais nuklysti į save ar sustoji ir pradėdi žiūrėti į aplinkinius medžius. Ir daugiau nieko tau nereikia! Nusileidus saulei išmečiau keletą monetų i vandenyną atsisveikindamas su tuo, kas įvyko ir tikėdamasis, kad dar grįšiu į pasaulio kraštą ir vėl galėsiu jausmingai išgyventi naują kelionę.

Trumpas laiškas draugui

Sveikas, mano drauge.
Vakar atvykau i Santiago de Compostela miestą. Tai nėra mano ėjimo pabaiga, bet šis miestas vis tiek buvo vienas iš tikslų. Čia baigiasi Camino Frances ir nuo čia prasideda Camino Finisterre, kurio aš ir eisiu iki vandenyno ir pasaulio krašto dar kelias dienas. Taigi, tai yra vis tiek kažkokia pabaiga man. Galima sakyti, kad dabar jau prasideda epilogas mano ėjimo - liko tik paskutinės akimirkos sau ir mąstymui, paskutiniai gamtos, miestų vaizdai ir paskutiniai kilometrai. Tikrai jau jaučiu, kad artėja pabaiga, bet kol kas neliūdžiu dėl to. Žinau, kad turbūt po to labai pasiilgsiu šito laiko praleisto taip laisvai gyvenant, bet dabar laukiu savo grįžimo.
Iš tikrųjų labiausiai turbūt ir pasiilgsiu šitos laisvės, kuria jaučiu dabar. Turbūt dar niekada nesu skiręs tiek daug laiko mąstymui ir tai yra vienas iš geriausių dalykų, ką ėjimas camino man davė. Grįšiu į Vilnių su daugybę idėjų, jau dabar esu sugalvojęs kelis siužetus ir pradėjau rašyti vieną labai man pačiam patinkantį apsakymą. Grįšiu stipriai įkvėptas, bet žinau, kad galbūt galėčiau ir Vilniuje atrasti tas pačias idėjas. Tiesiog čia įkvėpimas atėjo daug lengviau, per daug trumpesnį laiką ir galbūt šis įkvėpimas yra stipresnis, didesnis, malonesnis. Na, pasikartosiu - camimo galėjau skirti laiko sau ir savo apsakymams, kiek dar niekada prieš tai negalėjau!
Bet rašau tau, drauge, norėdamas pasakyti vieną paprastą dalyką. Vakar apsilankiau Santiago katedroje, gavau compostelą, įrodančią, kad nuėjau 780 km, sudalyvavau mišiose, kuriose buvo panaudotas botafumeiro (didžiausias pasaulyje smilkytuvas ir naudojamas ypatingai retai šiais laikais) aplankiau Santiago (šv. Jokūbo) kapą, apkabinau, pagal viduramžių tradiciją šio apaštalo skulptūrą ir, svarbiausia, uždegiau žvakutę už tave, mano drauge. Eidamas visada žinojau, kad svarbiausias darbas, kurį turiu padaryti atėjęs į šį miestą, yra tos vienos žvakutės uždegimas. Tu gal netiki, mano drauge, religija, Dievu ir visais tais dalykais ir tau nelabai svarbi ta uždegta liepsnelė katedroje. Aš irgi žinok nelabai tikiu religija, bet tikiu tavimi ir savimi ir žinau, kad jei linkėsiu tau gero ir nuolat prisiminsiu tave, tau bus lengviau ir geriau gyventi. Tai yra labai paprasta tiesa. Norėjau prisiminti tave ir palinkėti tau sėkmės, nors ir buvau už daugybę kilometrų nuo tavęs. Tau nieko nereikia daugiau daryti, bet tiesiog, prašau, žinok ir atsimink, kad ir kur butūm, kad ir ką aš veikčiau, visada gali kreiptis į mane, mano drauge, nes aš visada linkėsiu tau laimės. Juk būtent dėl to aš ir uždegiau žvakutę uz tave!

Deimantas, Santiago de Compotela, 2015-08-31

Laiškas draugui apie išėjimą ir naštą

Sveikas, mano drauge!
Mano gyvenimas ir ėjimas ganėtinai pasikeitė - savaitę keliavau vienas, kadangi, kaip rašiau paskutiniame laiške, Burgos mieste atsisveikinau su visais savo sutiktais draugais. Aišku, bendravau su naujais žmonėmis, sveikindavausi, susipažindavau, sutikdavau ir senų pažįstamų, bet neturėjau jokio kompanjono, su kurio dalinčiausi keliu ir maistu. Tačiau tai buvo mano pasirinkimas ir džiaugiuosi tokiu savo sprendimu. Eidamas vienas prie nieko nesitaikiau, stojau kur norėjau, išbandžiau savo jėgas eidamas daugiau kilometrų ir kartu buvo daugiau mąstymo, savistabos, įkvėpimo ieškojimo ir malonaus rašymo. Tam, kad galėčiau ir toliau būti vienas teko kelis kartus atstumti žmones, atsakyti, kad noriu eiti, valgyti ir tiesiog būti vienas. Iš tiesų, norėjau patirti šitame kelyje, ką reiškia būti vienu, bet, deja, supratau, kad tai ganėtinai sunku padaryti čia - toks didelis kiekis įdomių žmonių skatina norą bendrauti ir tada jau jautiesi kvailai, kai atstumi tiek daug žmonių dėl kažkokio savo įsivaizdavimo, kad tu turi būti vienas. Pavyzdžiui, ir dabar aš jau neinu vienas - sutikau šaunų lietuvį Andrių ir kelias dienas būsiu su juo, vėliau gal ir išsiskirs mūsų keliai. Negalėjau atsisakyti išgirsti naujų istorijų iš jo pusės ir turėjau progą papasakoti apie savo nuotykius.
Bet jau dabar žinau ir tiesiai šviesiai tau, drauge, sakau, kad kažkada, gal po daug laiko, aš ir vėl išeisiu, tik kitą kartą šiek tiek bus kitaip. Tai yra išeisiu ten, kur kiti neina ir galėsiu patirti tikrą išėjimą. Tai yra mano svajonė ir vienas iš troškimų, kuris žinau, kad galbūt tikrai negreit bus įgyvendintas, nes tai yra sunkiai įgyvendinama dėl finansinių, laiko ir kitų aplinkybių, o kartu aš ir negaliu skubėti, turiu būti pasiruošęs tokiam iššūkiui.
Kodėl man yra svarbu patirti tokį išėjimą? Kodėl aš taip noriu pajausti, ką reiškia būti visiškai vienam? Na visų pirma, aš jaučiu, kad akimirkos, kai esi visiškai vienas, o tave staiga užplūsta tokie stiprūs, netikėti jausmai, jie net neužplūsta, bet užgožia visą tave, paskandina tiesiog ir tu gali remtis tik į save, į savo protą ir savimonę yra raktas į žmogaus būties paslaptį, jei tokia yra, arba bent jau raktas į vidinę ramybę, supratimą apie save ir panašius dalykus. Juk tuo metu esi tik tu, negali su nieko pasikalbėti, negali nieko paklausti patarimo, o turi pats atsakyti į savo klausimus, turi pats rasti gyvenimo prasmę, džiaugsmą, malonumą, ar bet ką, ko tu ieškai. Ir dažnai atsakymas nėra pats svarbiausias įvykis, o procesas yra vertingiausias. Ėjimas camino man tai priminė, nes čia pats ėjimas yra taip pat geriausia, kas vyksta, o Santiago miesto pasiekimas yra tik pabaiga. Menkas žmogus kažkada man papasakojo absurdo klausimo teoriją. Pagal šią teoriją, asmuo visada turi būti sau uždavęs absurdiškai sunkų klausimą, į kurį atsakymo gal net neįmanoma rasti, bet pastangos, ieškojimas duoda daug naudos. Taigi šita menko žmogaus teorija remiasi ta pačia camino išmintimi. Išėjimas irgi, bet išėjimas turi tą vienatvės aspektą, kuris kažkodėl mane labai traukia. Ir išėjimas taip pat man yra labai romantiškas ar tai mistiškas įvykis. Tu tik, drauge, įsivaizduok - aš vienas kažkur miške, einu visą dieną, esu labai pavargęs ir staiga atrandu ežerą, vidury miško ir daugiau nieko aplinkui nėra, jokio žmogaus. Pasistatau palapinę, einu miegoti, tiksliau bandau, nes iš pradžių negaliu užmigti dėl visų miško garsų, o po daugelio tylos ir klausimo akimirkų, kai pagaliau apsiprantu su miško garsais, mane užpuola jausmai ir mano didžiausios baimės. Negaliu užmigti, išeinu į lauką ir atviroje erdvėje pasijuntu šiek tiek geriau. Susimąstęs prasėdžiu visą naktį lauke, rašau užrašus, nes atrandu naujas idėjas ir taip sulaukiu aušros - nušvytimo. Tada užmiegu ramiai, bent jau kelioms valandoms.
Aš tai noriu patirti, jaučiu, kad man to reikia. Jaučiu, kad man tai įdomu ir mane tai traukia. Noriu taip eksperementuoti su savimi. Man tai yra svarbu ne tik iš asmeninės pusės, bet ir iš rašytojo pusės, jei galiu save tokiu laikyti. Išėjimas yra tema, apie kuria aš noriu rašyti. Tiksliau, jau turiu kai ką parašęs ir žinau, kad dar rašysiu, ypač, jei pagaliau kažkada patirsiu tą pilną išėjimą.
Dabar, trumpam, pereisiu prie kitos temos, kuri iš pradžių atrodys, kad nelabai siejasi su tuo, apie ką aš ką tik rašiau. Aš ilgą laiką svarsčiau, koks žmogus aš esu, atviras ar uždaras? Kaip tau, mano drauge, atrodo koks aš esu? Jeigu tu galvoji, kad aš esu atviras, pagal mane tu, deja, klysti. Taip, žinau, kad šitie mano laiškai yra labai atviri, taip pat atsimenu ir pats, kad esu tau, mano drauge, papasakojęs daug apie save asmeniškai ir turbūt ne kartą, suprantu, kad tu turi atsiminimų, kai aš pasakydavau kažką netikėto ir atviro, bet iš tikrųjų aš esu uždaras žmogus. Tu net neįsivaizduoji kaip man sunku buvo atvirai su tavim kalbėtis ir pasakoti apie save. Dažniausiai aš noriu daug ką nuo tavęs nuslėpti ir padaryti viską, kad tu sužinotum, kuo mažiau apie mane. Taip aš jaučiuosi saugiau - tu negali manęs sužeisti, jei nieko nežinai apie mane.
Yra tik vienas žmogus, su kurio aš esu visiškai atviras. Tai esu aš pats. Tik su savimi aš esu atviras ir pats nieko nuo savęs neslėpiu. Tai nėra taip lengva kaip gali atrodyti iš pradžių. Reikia nuolatos klausytis savęs, analizuoti, tikrinti savo tikrus norus, svarstyti, ko iš tikro man reikia. Na, nieko nuo savęs paties neslėpti. Ir žinai, kas, bent jau man, atsitinka, kai aš būnu atviras su savimi? Suprantu, kad aš turiu stengtis būti atviras su kitais beveik tiek pat, kiek ir su savimi, nes man to reikia. Aš negaliu tylėti, jei tavo elgesys mane įžeidė, nes negaliu laikyti slaptos pagiežos ant tavęs, nes tu juk nežinai, ką padarei, aš turiu tau pasakoti apie save, kad tu žinotum kaip man padėti, kai man to reikės, aš noriu tau pasakyti, ką išgyvenau, patyriau, pamačiau, jei noriu būti laimingas. Aš negaliu užsidaryti nuo tavęs, mano drauge, nes be tavęs, nėra ir manęs. Dar kitaip ir paprasčiau sakant, aš esu uždaras žmogus, kuris siekia būti atviras, nes tai yra jo išsigelbėjimas. Ir žinai, kas yra labai juokinga, mano drauge? Man atrodo, kad visi mes esame tokie patys, tai yra iš prigimties mes esame uždari žmonės, tik vieni mažiau, kiti daugiau stengiames būti atviri. Taigi turbūt dėl mūsų ir kitų uždarumo kartais taip sunku gyventi būna, norėčiau, kad viskas būtų šiek tiek kitaip. Kviečiu tave, mano drauge, būti atviram su savimi ir svarstyti, ar nereikėtų karts nuo karto kažko papasakoti man ar kitam draugui.
Stengdamasis būti atviras aš tau ir rašau šitus laiškus ir būtent tokius, asmeniškus, o ne kitokius. Aš dalinuosi savo mintimis, kurios kyla manyje einant camimo, nes noriu būti išklausytas. Iš dalies tai yra ganėtinai savanaudiška. Ir taip pat dėl to aš rašau laišką apie išėjimą. Noriu, kad žinotum, jog aš noriu tai patirti ir, svarbiausia, kad išėjimo patirtimi noriu pasidalinti su tavimi. Nors aš ir siekiu tos išėjimo vienatvės, bet tikrai nesiekiu atstumti tavęs. Jokiais būdais taip negalvok! Mano išėjimas be tavo išklausymo būtų nieko vertas. Noriu patirti ir aprašyti išėjimą, kad mes taptume artimesni ir kad tada, kai tu pajausi vienatvę, atsimintum, jog ne tu vienas patiri tokius jausmus.
Kitas dalykas. Vakar buvau Cruz Fero. Tai yra vieta, kur nuo seno piligrimai palieka akmenį iš savo šalies (arba tiesiog susiranda kokį einant camino) kaip simbolį emocinės naštos, blogų jausmų ar kažkokių nuoskaudų. Palieka ir toliau eina be to, ką taip ilgai ir sunkiai nešiojo savyje. Aš atradau keletą dalykų, kurios palikau ant to akmenų kalno, prie stulpo su kryžiumi, bet taip pat supratau, kad daug naštos nusinešu su savimi toliau ir dar ilgai nešiu. Supratau, kad ta našta padarė mane tokiu, kokiu esu ir kad aš jau negaliu kai ko palikti. Ta našta, ta patirtis padarė mane vaikinu, kuris rašo va tokius laiškus, siekia artimo ryšio su savo draugu ir myli rašymą. Kitaip sakant, mano stiprybės atsirado nešant tą naštą. Bet tuo pačiu metu esu smarkiai sukrėstas tos naštos, tad siekiu tos išėjimo vienatvės, kas iš vienos pusės yra savęs kankinimas ir man darosi dėl to pikta netgi! Taigi jeigu neturėčiau to, ką nešu, galėčiau gyventi paprasčiau ir laimingiau, o dabar atrodo, nors aš ir noriu tokio lengvo gyvenimo, niekada pats jo nepasirinksiu, nes jau toks esu.
Paskutinis dalykas. Mano drauge, aš tavęs pasiilgau! Dažnai įsijungiu, peržiūriu tavo nuotraukas, pasvajoju, pamąstau, kaip bus. Tikrai nenorėčiau, kad va dabar, tuojau pat, grįžčiau į Vilnių ir džiaugiuosi, kad aš dar kuris laikas tikrai eisiu toliau camino, bet laukiu tų akimirkų, kada grįšiu. Laukiu kada susitiksime Šeškinėje ir nueisime i miškelį ant rasto pasėdėti, pašnekėti, kada istorikų kiemelyje surūkysime po cigaretę prieš eidami į biblioteką, kada bare pakelsime ir sudaušime bokalus už draugus arba tiesiog paprasčiausiai prie vilnelės nueisime pašnekėti. Laukiu mamos maisto, Vėtros lojimo, inkštymo džiaugsmo ir maisto prašymo. Laukiu kada galėsiu nueiti į kino teatrą ir pasižiūrėti gerą kino filmą. Labai gera žinoti, kad laukiu ir tikrai sulauksiu kažkada to.
Iki pasimatymo!

Deimantas, Ponferrada, Ispanija, 2015-08-22

Laiškas draugui apie menką žmogų

Hola, mano mielas drauge!
Pradėsiu savo laišką labai paprastai. Jau 12 dienų einu Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago) ir gyvenu visiškai kitokį gyvenimą nei esu įpratęs. Kiekvieną rytą, 5 valandą keliuosi ir išeinu į kelią, kiekvieną dieną įveikiu maždaug po 25 km su kuprine, kiekvieną popietę ateinu į naują miestą, pamatau naują kraštovaizdį ir kiekvieną vakarą sutinku bent jau vieną naują žmogų. Tad viskas dažnai keičiasi aplink mane, bet kartu yra ir pastovių dalykų. Kiekvieną akimirką aš džiaugiuosi paprastais dalykais, kaip įveiktu atstumu, trumpu sustojimu, maistu, vandeniu, vienu saldainiu, dušu, švariais drabužiais ir galėčiau dar ilgai vardinti tokius paprastus dalykus. Bet aprašyti smulkiai ir aiškiai visas patirtis ir emocijas yra per daug sunku, gal kažkada pavyks apmąstyti tai ir subendrinti, bet kol kas galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tokiu gyvenimu, savo tikslais ir nusprendžiau su tavimi pasidalinti tuo, kas gimsta mano galvoje kelyje.
Visų pirma, ačiū tau, kad skaitai! Man tai yra labai svarbu ir tu turbūt net neįsivaizduoji kaip. Tai yra bene pirmi kartai, kai leidžiu tau skaityti savo mintis taip viešai ir atvirai. Gal kažkada tau ir daviau paskaityti kažkokius savo kūrinius, bet praėjo jau daug laiko nuo paskutinio karto, todėl dabar labai įdomu tave, drauge, atrasti dar kaip ir savo tikrą skaitytoją. Ir taip, šiuos laiškus aš laikau ne tik savo laiškais, bet ir kūriniais, kadangi įdedu į juos daug kūrybos, technikos, o ne tik surašau, kas šauna į galvą. Ieškoti savo skaitytojo yra man naujas dalykas, tad kiekvieną kartą svarstau - pasiseks ar ne? Patiks ar ne? Perskaitys ar ne? Kartais ir bijau, kad per daug prastai rašau - neaiškiai reiškiu mintis, trūksta žodžių, nėra geros, vežančios idėjos, pagaliau, trūksta gramatikos žinių, įpročių teisingų, esu per daug jaunas dar, gal esu per daug dramatiškas ar sentimentalus... Kartais tiesiog bijau, kad tai įdomu tik man vienam! Kitaip sakant, nežinau, ar esu tikras rašytojas, bet vis tiek rašau, nes negaliu sustoti. Turiu pripažinti - neįsivaizduoju savęs be rašymo. Galiu įsivaizduoti save be savo skaitytojo, be savo stilius, be publikuotų tekstų, bet nematau savęs be bent jau mažiausio rašymo. Myliu rašymą, nes tada galiu mylėti save. Tikrai patinku pats sau, kai parašau gražų sakinį, žaismingą metaforą ar turiu naują idėją galvoje, kuri mane pati tiesiog keri ir nesu atradęs kitokio momento, kada esu dar labiau patikęs pats sau, nei tokiomis akimirkomis. Tad aš tikrai esu dėkingas už tai, kad tu skaitai, nes man reikia, kad bent jau vienas draugas perskaitytų.
Ir dar labiau dėkingas tau jaučiuosi už atsakymus į laiškus! Nesitikėjau to, bet susilaukiau privačių žinučių, sms'ų, komentarų iš tavęs, mano drauge. Rašei man apie mano laiškus, kelionę, nuotykius, patirtis, leidai suprasti, kad kartais pagalvoji apie mane ir palinki sekmės. Įkvėpei mane ir drąsinai nesustoti. Tai labai padeda man, nes jaučiuosi lyg sukūręs kažką, kas tikrai paliečia bent jau vieną tave arba, pagaliau, jaučiuosi lyg kūriu mūsų ryšį ir draugystę. Ir dėl to, nors vis dar bijau nusišnekėti, galiu toliau rašyti tau.
Bet labiausiai aš tau šį kartą norėjau papasakoti apie savo draugą, kuris save vadina menku žmogumi, nes, manau, tai yra įdomu išgirsti. Taigi tas draugas yra visiškai normalus vaikinas, nei ūgiu, nei svoriu jis nėra mažas, bet vis tiek save taip vadina. Kodėl? Kaip tas mano draugas man aiškina, jam tai padeda gyventi - jis save laiko nedideliu šiame pasaulyje, todėl daug mažiau visko nori. Pavyzdžiui, jam užtenka paklausyti kitų, bet pačiam nebūtina šnekėti, o jeigu jau jis nori būti išklausytas, vieno žmogaus ausies pilnai užtenka, jeigu jis supyksta, jam tereikia vieno tikro atsiprašymo ir pykčio jau nebėra, jam užtenka nusijuokti karts nuo karto gerai, na taip iš širdies jau, bet nebūtina visą laiką kvatoti ir būti laimingam, jam užtenka trumpam įsimylėti, bet nebūtina mylėti. Taip pat tas menkas žmogus moka atsisveikinti su tuo, ką sutinka, kas įvyksta arba ką pamato, nes dažnai vis kažkas pabėga iš jo gyvenimo, arba tiesiog jis nepasiveja jų - juk jis menkas yra, tad kol visas pasaulis sukasi ir lekia didžiuliais žingsniais, mano mažylis draugas tik tipena sava kryptimi vis sutikdamas ir atsisveikindamas su visais. Vos patyręs kažką gero, šis mažylis žino, kad tai baigsis kažkada, gal netgi greitai, ir kad turės atsisveikinti, bet apie atsisveikinimą jis negalvoja nuo pirmų akimirkų. Pirmiausia, menkas žmogus nuoširdžiai priima tai, ką gali gauti, o pajautęs didėjantį atstumą jis pats pirmas tiesiai šviesiai pasako "iki" ir padėkoja už tai, ką gavo. Karts nuo karto menkas žmogus nuvažiuoja prie jūros ir ten tai pačiai jūrai papasakoja apie visus, ką sutiko ir išmeta pinigėlį į jūrą tikėdamasis, kad dar kažkada grįš prie jūros vėl pasakoti naujų istorijų ir pinigėlis vėl gulės smėlyje išmestas atgal bangų. Tai reiškia, kad tą pinigėlį vėl bus galima išmesti ir vėl bus galima atsisveikinti su kažkuo kitu.
Mielas drauge, galbūt tau atrodo, kad aš esu tas menkas žmogus, kadangi taip mėgstu jūrą?! Cha! Norėčiau būti panašus į tą menką žmogų, bet, deja, nesu, tačiau taip, atsisveikinimo mokausi iš jo ir tau irgi reiktų mokytis to. Tau gali atrodyti, kad to nereikia, nes tu nesi toks mažas ir laikai save didžiuliu žmogumi, kuris drąsiai žengia per pasaulį savo ritmu ir visi taikosi prie jo, bet patikėk mano drauge, tai nieko nekeičia ir pasaulis keičiasi aplink tave taip pat.
Gerai, užteks tos poezijos, dramos ir visokių išmąstymų apie menkus ir didžiulius žmones - pasakysiu paprastai! Drauge, aš bijau dėl tavęs ir todėl perspėju tave, kad tu turi mokėti suprasti, ką jauti. Tau bet kada gali atsitikti kažkas netikėto, galbūt ir nemalonaus, tu bet kada gali kažko netekti arba kažkas gali pabėgti nuo tavęs. Tokie dalykai atsitinka. Ir ypatingai skaudu yra dėl gerų, malonių dalykų. Norėtum, kad tai tęstųsi amžinai, bet amžinumas yra ypatingai retas laikas. Nesakau, kad tu turi visada galvoti apie pabaigą, bet kai ateina laikas, turi drąsiai atsisveikinti, jei reikia. Todėl tau ir papasakojau apie menką žmogų. Tas žmogus turi labai keistą pasaulio supratimą, bet tai jam padeda, todėl ir tu turi susikurti savo pasaulį aplink save, nes kitaip vienas įvykis po kito ir tu pamesi save. Nebesuprasi, nei kas esi ir nei kur esi. Ir kai tai atsitiks - niekas tau nepadės. Tu galėsi blūdyti po pasaulį visiškai pasimetęs kelias dienas, menėsius, o gal ir ilgiau ir niekas tau jau nepadės, nes niekas nebesupras apie ką tu šneki, jeigu net sakysi, kad tau yra blogai. Žmonės nemėgsta tokių nesusipratusių žmonių, nes jie nesupranta, kad jiems yra blogai. Kai žmonės sutinka tokį nesusipratusį žmogų, kurio elgesys yra neprognozuojamas, jie tiesiog pagalvoja, kad toks jis visada buvo ir geriau su juo nebendrauti. Kitaip sakant, tas žmogus, kuriam atsitinka nelaimė ir jis negali su tuo susitaikyti, yra nurašomas kaip iš prigimties nemalonus, blogas, ydingas, nebendraujantis ir tiek. Todėl jeigu matai, kad jau nesusitvarkai ir nori paprasto patarimo ar paguodymo, šnekėk kol esi blaivus. Tu juk pats priimi sprendimus, kada šnekėti, o kada ne, tad ir galvok apie tai. Bet ir pašnekėjęs su kažkuo, atsimink, kad tu vis tiek esi vienas ir visada toks būsi - niekas už tave neatsisveikins su tuo, ką tu praradai!
Pradėjau šitą laišką rašyti vakar, kai žinojau, kad kitą dieną paskutinį kartą eisiu šiame kelyje su kai kuriais žmonėmis. Kai žinojau, kad atvykęs į Burgos miestą, paskutinį kartą pamatysiu dar kitus žmonės. Man buvo šiek tiek gaila, kad tokie įdomūs žmonės, staiga pasuks kažkur kitur ir mūsų keliai išsiskirs bent kažkokiam laikui. Taip pat vakar buvau įsitikinęs, kad dar bent kažkiek eisiu toliau su Danieliumi, linksmu ir nuoširdžiu vaikinu, su kurio einame nuo pirmos dienos, bet šiandien sužinojau, kad Danielius nebeis toliau. Jis turi savų priežasčių, aš jį suprantu ir džiauguosi už jį, tad didžiulio skausmo nėra. Taip pat neslėpsiu, mūsų ėjimas kartu buvo atsitiktinis, tiesiog abiems buvo pakeliui ir abu tuo pačiu tempu einame. Maistu dar naudinga buvo dalintis. Bet vis tiek keista, kai supranti, kad artimiausiu metu nebekalbėsi su tuo žmogumi, su kurio pradėjai eiti keliu, nors ką tik, prieš keletą akimirkų buvai įsitikinęs, kad dar kažkiek laiko praleisite kartu.
Ryt, mano drauge, kai skaitysi šitą mano laišką, aš jau vėl eisiu vienas ir būsiu atsisveikinęs su tuo, ką patyriau per pirmas 12 ėjimo dienų. Iki pasimatymo, mano mielas drauge!
Buen camino!

Deimantas, Burgos, Ispanija, 2015-08-11

P.S. šis laiškas labai panašus į pirmą mano laišką tau, bet tai tik įrodo, kaip dažnai mes atsiduriame padėtyje, kurioje reikia su kažkuo atsisveikinti ir tiesiog eiti toliau.

Laiškas draugui apie tai, kas kartais atsitinka

Bonjour, mano mielas drauge,
Šiuo metu esu Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje. Nuo čia prasideda mano ėjimas. Jau šiandien turėjo prasidėti, bet as nusprendžiau dar palaukti, pasiruošti šiek tiek, apgalvoti, kas atsitiko, pagaliau, norėjau ir tau laišką parašyti, o tam tikrai reikia skirti laiko.
O kas atsitiko iki šiol? Faktiškai kalbant - aš nukeliavau 3369 km, iš jų 458 nuvažiavau autobusų, 130 su mašina, kuri buvo rasta per blablacar puslapį. Visi likę kilometrai buvo nutranzuoti, pvz, nuo Briuselio iki beveik Carcassonne miesto su viena mašina nuvažiavau 1000 km per 9 val. Praleidau dvi naktis kelyje, tai yra mašinose arba degalinėse (kad ir kiek trindavausi degalinėse, galų gale, kas nors priimdavo į savo mašiną), tris naktis Amsterdame (ačiū, drauge, už tai, kad priėmei), vieną naktį Lodzėje (ačiū ir tau, nors tu lietuviškai ir nesupranti). Sutikau 24 žmones, tai yra vairuotojai ir kiti keleiviai, daugiau mažiau susipažinau su jais, išgirdau jų istorijas ir papasakojau apie save, taigi kitaip sakant, didžiulė krūva istorijų, patirčių ir jausmų. Išvažiavau 23 dieną, šiandien yra 30 diena, praėjo savaitė. Tik savaitė. Bet! Tai yra tik faktai. Apie juos lengva rašyti. Tiesiog rašai, delioji, tai, ką atsimeni ir tiek. Net jokio konstravimo nereikia. Ir galbūt netgi norisi apie juos rašyti, kadangi tai taip lengva.
O ką aš galiu pasakyti, jei nerašysiu faktų? Va, dabar jau sunkiau...
Tikrai žinau, kad jaučiuosi dėkingas. Sutikau daug gerų žmonių, kai kurie man padėjo, kai man to labai reikėjo ir kai tikrai nesitikėjau, kad kažkas man galės padėti. Drauge, ar gali įsivaizduoti save, kai net nežinai, i kurią tau pusę reikia žengti (kaip vienoje dainoje yra dainuojama) ir staiga, šiek tiek pakalbėjus su visiškai nepažįstamais žmonėmis, viskas absoliučiai pasikeičia. Jie tau padeda ir tu jautiesi saugus, visos baimės dingsta. Tada pradedi galvoti, kaip čia taip atsitiko, kad tokie žmonės atsirado tau panosėje, kai tau to labiausiai ir reikėjo.
Kartu jaučiuosi sutrikęs šiek tiek... Vienas vairuotojas man papasakojo  vieną savo istoriją. Jis kalbėjo atvirai ir nuoširdžiai, mane labai sujaudino ta istorija ir aš gavau didžiulę pamoką iš to žmogaus, nes tai lietė mane asmeniškai. Norėjau kuo tuoliau važiuoti su tuo žmogumi, kuo daugiau išgirsti iš jo, bet staiga jis tiesiog atšalo. Nešnekėjo su manim, vairavo, rūkė ir daugiau nieko. Po to tiesiog išlaipino blogoje vietoje ir nuvažiavo. Gali būti, kad jis tiesiog daugiau neturėjo, ką papasakoti ir aš per daug tikėjausi iš jo, bet mano sutrikymas vis tiek nedingsta. Tad dabar aš turiu dvejopus jausmus tam žmogum. Jo istorijos turbūt niekada nepamiršiu, tačiau vis kyla klausimas, ar įmanoma suvaidinti tokį atvirumą? Vis svarstau, ar nebuvau apgautas?
Ir paskutinis dalykas - taigi kas, galų gale, atsitiko? Ar tai buvo likimas? Nesakau, kad viskas buvo išanksto nuspręsta (man nepatinka tokia ideja), bet sakau, kad galbūt viskas atsitiko, nes aš norėjau, kad tai atsitiktų, nes man reikėjo pagalbos, nes man reikėjo tai išgirsti, pamatyti, pajausti, įsiminti ar priminti ir t.t. Arba! Tai atsitiko, nes kažkas kitas norėjo, kad tai įvyktų. Kitaip sakant, viskas atsitiko neveltui. Yra ir kitas variantas - viskas įvyko nepriklausomai nuo nieko. Nepriklausomai nuo norų, reikalingumo, pavojaus ir kitų dalykų. Paprasčiausiai viskas atsitiko atsitiktinai. Pasaulis yra chaosas ir tiek. Ir aš vis tiek galiu būti dėkingas už tai, kad tai įvyko, nes buvo maža tikimybė tam įvykti.
Sunku pasirinkti ir konkrečiai teigti, kad tai yra tiesa. Gal netgi nelabai reiktų apie tai galvoti, bet po tokių likimo ar atsitiknumo vingių pradedi svarstyti norom, nenorom. Bet galiu ir pasakyti vieną labai paprastą teiginį, kuris tikrai bus teisingas ir jo nuginčyti negalima - dalykai, kuriais sunku patikėti, kartais tikrai atsitinka. Ir aš laukiu, kada ir vėl sutiksiu nepažistamą žmogų, kuriam pajūsiu empatiją ir kuriam, rūpės, kas aš esu. Labai panašiai, kaip ir su tavimi, mielas drauge.

Deimantas, Prancūzija, Saint-Jean-Pied-de-Port, 2015-07-30

Laiškas Draugui

Sveikas, mano mielas Drauge,

Tu turbūt dabar svarstai, į ką aš kreipiuosi? Į tave ar į kažką kitą? Kam skirtas šis laiškas? Aš tau ir atsakau - jis skirtas tau, mano drauge. Aš jau seniai žinojau, kad tą dieną, kai išvyksiu - rašysiu laišką. Ir ganėtinai gerai žinojau, ką norėsiu jame pasakyti. Tik ties tuo pačiu klausimu buvau sustojęs ir galvojau, kas būtinai turi išgirsti tai, ką aš noriu pasakyti. Atsakymas gavosi ganėtinai paprastas.

Suabejojai, ar esi mano draugas? Neabejok! Kartais tikrai nesinori atskirti pažįstamų nuo draugų, bet tai yra būtina. Būtina tam, kad suvokti, kuo gali kliautis sunkią akimirką ir, svarbiausia, manau, yra suprasti, kam iš tikro reikia tavęs, tavo draugystės ir tavo jausmų. Vienu metu galvojau, kad dabartiniu momentu skirtumas tarp mano draugų ir mano pažįstamų yra tas, kad mano draugai jau žino, kur aš keliauju ir kokiomis aplinkybės aš rašau šį laišką. Bet tada supratau, kad galbūt aš turiu senų draugų, su kuriais gal dabar tiek daug ir nebesimatau, bet tikrai niekada negalėčiau jų pavadinti tiesiog pažįstamais. Aš juos visada atsiminsiu nors gal ir niekada daugiau nebekalbėsiu su jais. Galbūt egzistuoja tokie amžini draugai? Tad, manau, viskas yra daug paprasčiau. Tu esi mano draugas, jei skaitai šį laišką, nes tau aš nuoširdžiai rūpiu. Tai yra viskas, ko reikia ir tai nėra mažai. Jei tu esi tas mano senas, gal amžinas draugas, tu galbūt ir nesusigaudai visose šio laiško aplinkybėse, nes tu turbūt netyčia užmatei šį laišką, bet nesijaudink, anksčiau ar vėliau ateis supratimas. Anksčiau ar vėliau aš parašysiu kažką konkrečiau apie savo kelionę. O kol kas noriu parašyti kelis atsisveikinimo sakinius tau, mano mielas drauge.

Realu, kad mes vakar arba užvakar matemės Vilniuje ar kokiame kitame mieste. Realu, kad tu mane apsikabinai, tarei kelis žodžius linkėdamas geros kelionės ir tada dar kartą apsikabinai nežinodamas, ką dar pasakyti, o aš tuo tarpu irgi nežinodamas, ką turėčiau atsakyti, tik padėkojau, taip pat palinkėjau ko nors ir bandžiau kuo daugiau pasakyti tuo pačiu apsikabinimu, o ne žodžiais. Buvo keista, ar ne? Lyg ir neilgam išvažiuoju, žmonės būna išvyksta visiems metams, o čia vos daugiau nei mėnesis, bet vis tiek norisi kažkaip atsisveikinti. Ir sunku tada būna... Norisi, kad ta akimirka taptu žavinga, bet... Ypatingai aš, manau, nepasakiau tų kelių paskutinių, bet taip reikalingų žodžių.

Taip pat realu, kad mes ir nesusitikome pastarosiomis dienomis ir netgi neapsikeitėme tais keliais apkabinimais. Taip gal nutiko, nes gal tu esi tas senas mano draugas ir nedalyvauji mano gyvenime jau tiek daug. Su tavimi aš nebekūriu naujų akimirkų, bet gyvenu kartu su tavimi tik bendra mūsų praeitimi. Taip pat realu, kad galbūt per visą skubą mes neradome laiko susitikti arba gal tu dar kol kas esi būsimas mano draugas ir mūsų tarpusavio ryšis dar tik mezgasi, dar tik po truputį stiprėja. Kad ir kaip ten būtų, aš noriu ir atsisveikinti ir su tavimi, nes jei aš tau rūpiu, aš netgi privalau tai padaryti. Negaliu išeiti netaręs "iki" draugui.

Dėl to ir rašau šitą laišką tau, mano drauge. Tam, kad tinkamai, deramai tarti "iki pasimatymo", nes kaip jau supratai aplinkybių, kada neišeina tinkamai pakalbėti, gali būti labai ivairių. Mane turbūt tas labiausiai ir siutina gyvenime, trūksta atvirumo tau ir man, akivaizdžiai, ir aš bandau taisyti padėti kaip tik galiu.

Galbūt atrodo, kad aš viską labai dramatizuoju. Jaučiu tai ir pats šiek tiek. Bet aš kaip tik noriu viską supaprastinti. Yra kelios grynos tiesos, kurias aš noriu tau pasakyti.

Pirma, aš tūkstantinį kartą prisipažįstu, kad velnioniškai bijau. Baimė kausto mano kūną, bet jaučiu tavo palaikymą, mielas drauge, del to iš vis sugebu bandyti bent jau. Be tavęs nebūtų mano kelionės. Antra, išvažiuoju, nes... na galėčiau išvardinti šimtą priežasčių, kodėl išvažiuoju, bet vieną iš jų yra ta, kad aš noriu grįžti geresnis draugas tau. Man atrodo aš kartais užmirštu tave, todėl noriu, kad tai pasikeistų. Man labai tavęs reikia, bet aš to neparodau. Čia aš ir vėl turiu omenyje tą patį atvirumą tarp mūsų. Aš noriu būti to nuoširdaus atvirumo pavyzdis! Gal po šios kelionės pasikeis. Ir svarbiausia, ką aš noriu pasakyti - aš greit grįšiu. Drauge, tu net turbūt nespėsi manęs pasiilgti įsisūkęs i visą savo greitą gyvenimo tempą. Čia aš grįšiu išsilgęs tavęs ir tai yra labai gerai! Mums tai bus į naudą!

Dabar aš jau pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Tikiuosi tau davė bent kažkiek minčių mano laiškas. Tariu tau "iki pasimatymo", o mano mielas Drauge! Stipriai tave apkabinu!

Tavo Draugas Deimantas, kelyje Vilnius-Varšuva, 2015-07-23

Tai, kas įsiminė

Praėjus kelios savaitėms po "Kino pavasario" pagaliau prisiruošiau aptarti festivalį. Turbūt tiek laiko reikėjo, kad galėčiau šiek tiek pailsėti nuo kino ir vėl kalbėti apie jį. Juokas juokais, bet tikrai filmų žiūrėjimas tokiais kiekiais vargina. Mano grafikas "Kino pavasario" metu buvo toks: dvi dienas dirbu, dvi dienas žiūriu kiną, tad daugiau be darbo, kino salės ir lovos, nieko nemačiau.

Čia surašiau visus žiūrėtu kino filmus. Viso 32 filmai. Neįtikėtina, bet daugiau nei praeitais metais!!! Tikrai to nesitikėjau. Aišku, šiame sąraše yra tokių filmų, kurios buvau jau anksčiau žiūrėjęs, pavyzdžiui, "Leviatanas", tad skaičius gal šiek tiek mažesnis. Nors, pavyzdžiui, "Žmogų-paukštį" žiūrėjau festivalyje antrą kartą ir būčiau žiūrėjęs ir "Leviataną", tačiau nemanau, kad būčiau patekęs į kino salę dėl filmo populiarumo.

Atidarymo filmas: "Mamytė".
Programa "Nauji Europa - nauji vardai": "Gentis", "Sangailės vasara", "Šaukimas".
Programa "Baltijos žvilgsnis": "Jie pabėgo", "Tylos karalaitė", "Mano vardas Viktorija", "Rami širdis".
Programa "Meistrai": "Laukinė", "Leviatanas", "Taxi", "Žmogus-paukštis".
Programa "Viasat komedijos": "Dievo užmiršta skylė", "Ką mes veikiame šešėliuose", "Neapolio simfonijos", "Šiuolaikiniai žvėrys", "Mažoji mirtis".
Programa "Festivalių favoritai": "Po elektriniais debesimis", "Purvini pinigai", "Frenkas".
Programa "Kritikų pasirinkimas": "Kvailys", "Citizefour", "Timbuktu".
Programa "Metų atradimai": "Nulis motyvacijos", "Mergina naktį namo grįžta viena", "Vilkas", "Žiaurumas".
Programa "Prancūziškos naujienos": "Laukinis gyvenimas".
Programa "Dokumentika. Asmenybės": "Life itself".
Programa "Dokumentika. Spalvotas gyvenimas": "Goli sala".
Programa "Lietuvių filmai": "Meistas ir Tatjana".
Programa "Lietuviai svetur": "Žvaigždė". 

Surašiau filmus pagal programas, kad pats galėčiau pažiūrėti savo pasirinkimo tendencijas. Daugiausiai filmų, net 5, yra iš programos "Viasat komedijos", bet nepasakyčiau, kad ši programa man patiko. Kai kurie filmai ganėtinai lėkštoki ir, pavyzdžiui, manęs nesužavėjo "Šiuolaikiniai žvėrys", o žiūrėdamas "Neapolio simfonijos" visą laiką norėjau išeiti iš kino salės. Bet vis dėlto šios programos filmai yra puikus atsipalaidavimas, tad nieko keisto, kad daugiau į juos ėjau. Plius šioje programa buvo nuostabus fargiškas, koeniškas filmas "Dievo užmiršta skylė", kuris puikiai išpildė mano lūkesčius.

Antra pagal žiūromumą yra programa "Baltijos žvilgsnis" ir tai jau nėra atsitiktinumas. Nors tai yra tik antrus metus rengiama programa, bet joje tikrai galima pamatyti daug gerų filmų, pavyzdžiui, "Tylos žvilgsnis", kurio aš dar pats nemačiau, bet būtinai pažiūrėsiu. Tačiau festivalio metu šioje programoje tikrai atradau netikėtai gerų filmų, pavyzdžiui, "Mano vardas Viktorija" arba "Tylos karalaitė". Ši programa man labai dera su "Nauja Europa - nauji vardai", kurioje taip pat galima atrasti kitokio kino iš vidurio ir rytų Europos. Ateityje, manau, aplink šias dvi programas turėtų suktis visas festivalis. Bent jau aš tikrai dėl šito labai džiūgaučiau.

Noriu iškirsti kelis įdomiausius šio festivalio filmus, nes jie verti papildomo dėmesio. Tai bus tik trys filmai. Galbūt atsirastų ir daugiau, bet šiuos trys nuolat prisimenu, tad daug negalvojęs, nusprendžiau išskirti tik juos.

 "Mano vardas Viktorija" (iš programos "Baltijos žvilgsnis")

Šitą filmą aš drąsiai galiu vadinti savo festivalio favoritu. Kodėl? Nes pasibaigus šiam filmui, nesijauti apgautas, o patiki, kad taip tikrai gali atsitikti. Tai yra gyvenimas, o ne fantastika. Vaikinas susipažįsta su mergina, vaikinas ją supažindina su savo rajono draugais, kurie šiaip yra geri žmonės, tik kartais ką nors blogo padaro. Jie linksminasi visi kartu. Vaikinas ir jo draugai įsileidžia mergina į savo pasaulį, parodo, kas yra, kaip jie patys sako, Tikras Berlynas, parodo savo vietas, savo mėgstamus stogus. Visą laiką matai kaip vaikinas ir mergina bendrauja. Matai, kaip jų jausmai užsimezga ir vis auga. Matai, kaip nepažįstamą merginą tampa svarbi ne tik vaikinui, bet ir jo draugams. Ji tampa sava. Vienas iš rajono draugų, labiausiai mielas ir labiausiai agresyvus, yra prisidirbęs ir dabar turi grąžinti skolą. Draugai turi laikytis kartu ir susitvarkyti su šituo reikalu. Jiems reikia merginos pagalbos ir jinai nedvejodama sutinka. Ir tada staiga prasideda kriminalas. Baisi tragedija, kuria tu išgyveni kartu su visais draugais. Argi negalėtų tai įvykti ir tikrame gyvenime? Argi Berlynas šiame filme negalėtų būti pakeistas Vilniumi? Kaip jau sakiau šis filmas yra gyvenimas, o ne fantastika. Ir nenurašant aktorių darbo, gero scenarijaus ir viso kito, turbūt labiausiai prie filmų tikroviškumo prisideda tai, kad jis nufilmuotas vienu kadru ir tu visą laiką pats puikiai matai, kaip stiprėja draugystės ryšiai tarp veikėjų.

 "Gentis" (iš programos "Nauja Europa - Nauji vardai")

Apie šitą filmą galite paskaityti internete, nes yra tikrai puikių recenzijų, o aš nematau tikslo atkartoti kitų žmonių minčių. Negalėčiau net pasakyti, ar jis man patiko. Greičiau įsiminė, sukėlė minčių, ypač dėl universalios kino kalbos ir žmonių prigimties. Tačiau labiausiai šį filmą noriu išskirti dėl jo žiūrovo paveikumo. Ar esate kada žiūrėjęs filmą per kurį kino salėje būtų nualpęs žmogus? Nualptų ne šiaip dėl sveikatos problemos, o neištvėręs įtampos, kuria sukelia filmas? Aš esu. Spėkite koks filmas tai buvo? Man pačiam tos scenos metu, per kuria nualpo žmogus, buvo pasidarę silpna. Ir žmonės bėgo iš salės ne tik per tą vieną sceną. Nuolatos vis išeidavo po du, tris, kurie, manau, tiesiog nesitikėjo tokio filmo ir ne ten pakliuvo. Vis dėlto ir aš nesitikėjau tokio filmo, nors ir žinojau šiek tiek apie jį. Tačiau šį filmą reikia nepažiūrėti ne dėl to, kad jis šokiruoja, o dėl to, kad šiuo filmu režisierius nebijo teisiai šviesiai pasakyti keletą labai skaudžių dalykų. Tas tiesmukumas turbūt ir varo žmonės iš salės.

"Šaukimas" (iš programos "Nauja Europa - Nauji vardai")

Apie šį filmą jau rašiau ir gan daug. Galite paskaityti čia. Tačiau vis tiek turėjau išskirti iš masės šį filmą. Šis filmas tikrai susilaukia nepelnytų prastų vertinimų. Žmonės tiesiog ne to tikisi iš filmo ir po to pyksta, kai gauna ne tai. Tai yra vienintelis festivalio filmas, kurį žiūrėjau du kartus. Visiškai to nesigailiu, nes pats filmas yra puiki meditacija ir net žinant visą siužetą su malonumu jį pažiūrėjau.

Taigi apibendrinant šiais metais "Kino pavasaris" tikrai sėkmingas buvo man. Iš visų pamatytų filmų gailiuosi, kad nuėjau tik į du kokius, o tai gana gerai, nes įprastai prastų filmų, dėl kurių tik brangų laiką sugaišti, būna daug daugiau. Beje, ko dar nepaminėjau tai šiais metais man ypatingai patiko rusų kinas festivalyje. Tai yra kažkas tikrai verto dėmesio ir išskirtinio. Man atrodo rusiškas kinas tai yra dar viena originali sritis, kur galėtų plėstis festivalis.