Hola, mano mielas drauge!
Pradėsiu savo laišką labai paprastai. Jau 12 dienų einu Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago) ir gyvenu visiškai kitokį gyvenimą nei esu įpratęs. Kiekvieną rytą, 5 valandą keliuosi ir išeinu į kelią, kiekvieną dieną įveikiu maždaug po 25 km su kuprine, kiekvieną popietę ateinu į naują miestą, pamatau naują kraštovaizdį ir kiekvieną vakarą sutinku bent jau vieną naują žmogų. Tad viskas dažnai keičiasi aplink mane, bet kartu yra ir pastovių dalykų. Kiekvieną akimirką aš džiaugiuosi paprastais dalykais, kaip įveiktu atstumu, trumpu sustojimu, maistu, vandeniu, vienu saldainiu, dušu, švariais drabužiais ir galėčiau dar ilgai vardinti tokius paprastus dalykus. Bet aprašyti smulkiai ir aiškiai visas patirtis ir emocijas yra per daug sunku, gal kažkada pavyks apmąstyti tai ir subendrinti, bet kol kas galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tokiu gyvenimu, savo tikslais ir nusprendžiau su tavimi pasidalinti tuo, kas gimsta mano galvoje kelyje.
Visų pirma, ačiū tau, kad skaitai! Man tai yra labai svarbu ir tu turbūt net neįsivaizduoji kaip. Tai yra bene pirmi kartai, kai leidžiu tau skaityti savo mintis taip viešai ir atvirai. Gal kažkada tau ir daviau paskaityti kažkokius savo kūrinius, bet praėjo jau daug laiko nuo paskutinio karto, todėl dabar labai įdomu tave, drauge, atrasti dar kaip ir savo tikrą skaitytoją. Ir taip, šiuos laiškus aš laikau ne tik savo laiškais, bet ir kūriniais, kadangi įdedu į juos daug kūrybos, technikos, o ne tik surašau, kas šauna į galvą. Ieškoti savo skaitytojo yra man naujas dalykas, tad kiekvieną kartą svarstau - pasiseks ar ne? Patiks ar ne? Perskaitys ar ne? Kartais ir bijau, kad per daug prastai rašau - neaiškiai reiškiu mintis, trūksta žodžių, nėra geros, vežančios idėjos, pagaliau, trūksta gramatikos žinių, įpročių teisingų, esu per daug jaunas dar, gal esu per daug dramatiškas ar sentimentalus... Kartais tiesiog bijau, kad tai įdomu tik man vienam! Kitaip sakant, nežinau, ar esu tikras rašytojas, bet vis tiek rašau, nes negaliu sustoti. Turiu pripažinti - neįsivaizduoju savęs be rašymo. Galiu įsivaizduoti save be savo skaitytojo, be savo stilius, be publikuotų tekstų, bet nematau savęs be bent jau mažiausio rašymo. Myliu rašymą, nes tada galiu mylėti save. Tikrai patinku pats sau, kai parašau gražų sakinį, žaismingą metaforą ar turiu naują idėją galvoje, kuri mane pati tiesiog keri ir nesu atradęs kitokio momento, kada esu dar labiau patikęs pats sau, nei tokiomis akimirkomis. Tad aš tikrai esu dėkingas už tai, kad tu skaitai, nes man reikia, kad bent jau vienas draugas perskaitytų.
Ir dar labiau dėkingas tau jaučiuosi už atsakymus į laiškus! Nesitikėjau to, bet susilaukiau privačių žinučių, sms'ų, komentarų iš tavęs, mano drauge. Rašei man apie mano laiškus, kelionę, nuotykius, patirtis, leidai suprasti, kad kartais pagalvoji apie mane ir palinki sekmės. Įkvėpei mane ir drąsinai nesustoti. Tai labai padeda man, nes jaučiuosi lyg sukūręs kažką, kas tikrai paliečia bent jau vieną tave arba, pagaliau, jaučiuosi lyg kūriu mūsų ryšį ir draugystę. Ir dėl to, nors vis dar bijau nusišnekėti, galiu toliau rašyti tau.
Bet labiausiai aš tau šį kartą norėjau papasakoti apie savo draugą, kuris save vadina menku žmogumi, nes, manau, tai yra įdomu išgirsti. Taigi tas draugas yra visiškai normalus vaikinas, nei ūgiu, nei svoriu jis nėra mažas, bet vis tiek save taip vadina. Kodėl? Kaip tas mano draugas man aiškina, jam tai padeda gyventi - jis save laiko nedideliu šiame pasaulyje, todėl daug mažiau visko nori. Pavyzdžiui, jam užtenka paklausyti kitų, bet pačiam nebūtina šnekėti, o jeigu jau jis nori būti išklausytas, vieno žmogaus ausies pilnai užtenka, jeigu jis supyksta, jam tereikia vieno tikro atsiprašymo ir pykčio jau nebėra, jam užtenka nusijuokti karts nuo karto gerai, na taip iš širdies jau, bet nebūtina visą laiką kvatoti ir būti laimingam, jam užtenka trumpam įsimylėti, bet nebūtina mylėti. Taip pat tas menkas žmogus moka atsisveikinti su tuo, ką sutinka, kas įvyksta arba ką pamato, nes dažnai vis kažkas pabėga iš jo gyvenimo, arba tiesiog jis nepasiveja jų - juk jis menkas yra, tad kol visas pasaulis sukasi ir lekia didžiuliais žingsniais, mano mažylis draugas tik tipena sava kryptimi vis sutikdamas ir atsisveikindamas su visais. Vos patyręs kažką gero, šis mažylis žino, kad tai baigsis kažkada, gal netgi greitai, ir kad turės atsisveikinti, bet apie atsisveikinimą jis negalvoja nuo pirmų akimirkų. Pirmiausia, menkas žmogus nuoširdžiai priima tai, ką gali gauti, o pajautęs didėjantį atstumą jis pats pirmas tiesiai šviesiai pasako "iki" ir padėkoja už tai, ką gavo. Karts nuo karto menkas žmogus nuvažiuoja prie jūros ir ten tai pačiai jūrai papasakoja apie visus, ką sutiko ir išmeta pinigėlį į jūrą tikėdamasis, kad dar kažkada grįš prie jūros vėl pasakoti naujų istorijų ir pinigėlis vėl gulės smėlyje išmestas atgal bangų. Tai reiškia, kad tą pinigėlį vėl bus galima išmesti ir vėl bus galima atsisveikinti su kažkuo kitu.
Mielas drauge, galbūt tau atrodo, kad aš esu tas menkas žmogus, kadangi taip mėgstu jūrą?! Cha! Norėčiau būti panašus į tą menką žmogų, bet, deja, nesu, tačiau taip, atsisveikinimo mokausi iš jo ir tau irgi reiktų mokytis to. Tau gali atrodyti, kad to nereikia, nes tu nesi toks mažas ir laikai save didžiuliu žmogumi, kuris drąsiai žengia per pasaulį savo ritmu ir visi taikosi prie jo, bet patikėk mano drauge, tai nieko nekeičia ir pasaulis keičiasi aplink tave taip pat.
Gerai, užteks tos poezijos, dramos ir visokių išmąstymų apie menkus ir didžiulius žmones - pasakysiu paprastai! Drauge, aš bijau dėl tavęs ir todėl perspėju tave, kad tu turi mokėti suprasti, ką jauti. Tau bet kada gali atsitikti kažkas netikėto, galbūt ir nemalonaus, tu bet kada gali kažko netekti arba kažkas gali pabėgti nuo tavęs. Tokie dalykai atsitinka. Ir ypatingai skaudu yra dėl gerų, malonių dalykų. Norėtum, kad tai tęstųsi amžinai, bet amžinumas yra ypatingai retas laikas. Nesakau, kad tu turi visada galvoti apie pabaigą, bet kai ateina laikas, turi drąsiai atsisveikinti, jei reikia. Todėl tau ir papasakojau apie menką žmogų. Tas žmogus turi labai keistą pasaulio supratimą, bet tai jam padeda, todėl ir tu turi susikurti savo pasaulį aplink save, nes kitaip vienas įvykis po kito ir tu pamesi save. Nebesuprasi, nei kas esi ir nei kur esi. Ir kai tai atsitiks - niekas tau nepadės. Tu galėsi blūdyti po pasaulį visiškai pasimetęs kelias dienas, menėsius, o gal ir ilgiau ir niekas tau jau nepadės, nes niekas nebesupras apie ką tu šneki, jeigu net sakysi, kad tau yra blogai. Žmonės nemėgsta tokių nesusipratusių žmonių, nes jie nesupranta, kad jiems yra blogai. Kai žmonės sutinka tokį nesusipratusį žmogų, kurio elgesys yra neprognozuojamas, jie tiesiog pagalvoja, kad toks jis visada buvo ir geriau su juo nebendrauti. Kitaip sakant, tas žmogus, kuriam atsitinka nelaimė ir jis negali su tuo susitaikyti, yra nurašomas kaip iš prigimties nemalonus, blogas, ydingas, nebendraujantis ir tiek. Todėl jeigu matai, kad jau nesusitvarkai ir nori paprasto patarimo ar paguodymo, šnekėk kol esi blaivus. Tu juk pats priimi sprendimus, kada šnekėti, o kada ne, tad ir galvok apie tai. Bet ir pašnekėjęs su kažkuo, atsimink, kad tu vis tiek esi vienas ir visada toks būsi - niekas už tave neatsisveikins su tuo, ką tu praradai!
Pradėjau šitą laišką rašyti vakar, kai žinojau, kad kitą dieną paskutinį kartą eisiu šiame kelyje su kai kuriais žmonėmis. Kai žinojau, kad atvykęs į Burgos miestą, paskutinį kartą pamatysiu dar kitus žmonės. Man buvo šiek tiek gaila, kad tokie įdomūs žmonės, staiga pasuks kažkur kitur ir mūsų keliai išsiskirs bent kažkokiam laikui. Taip pat vakar buvau įsitikinęs, kad dar bent kažkiek eisiu toliau su Danieliumi, linksmu ir nuoširdžiu vaikinu, su kurio einame nuo pirmos dienos, bet šiandien sužinojau, kad Danielius nebeis toliau. Jis turi savų priežasčių, aš jį suprantu ir džiauguosi už jį, tad didžiulio skausmo nėra. Taip pat neslėpsiu, mūsų ėjimas kartu buvo atsitiktinis, tiesiog abiems buvo pakeliui ir abu tuo pačiu tempu einame. Maistu dar naudinga buvo dalintis. Bet vis tiek keista, kai supranti, kad artimiausiu metu nebekalbėsi su tuo žmogumi, su kurio pradėjai eiti keliu, nors ką tik, prieš keletą akimirkų buvai įsitikinęs, kad dar kažkiek laiko praleisite kartu.
Ryt, mano drauge, kai skaitysi šitą mano laišką, aš jau vėl eisiu vienas ir būsiu atsisveikinęs su tuo, ką patyriau per pirmas 12 ėjimo dienų. Iki pasimatymo, mano mielas drauge!
Buen camino!
Deimantas, Burgos, Ispanija, 2015-08-11
P.S. šis laiškas labai panašus į pirmą mano laišką tau, bet tai tik įrodo, kaip dažnai mes atsiduriame padėtyje, kurioje reikia su kažkuo atsisveikinti ir tiesiog eiti toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą