Sveikas, mano mielas Drauge,
Tu turbūt dabar svarstai, į ką aš kreipiuosi? Į tave ar į kažką kitą? Kam skirtas šis laiškas? Aš tau ir atsakau - jis skirtas tau, mano drauge. Aš jau seniai žinojau, kad tą dieną, kai išvyksiu - rašysiu laišką. Ir ganėtinai gerai žinojau, ką norėsiu jame pasakyti. Tik ties tuo pačiu klausimu buvau sustojęs ir galvojau, kas būtinai turi išgirsti tai, ką aš noriu pasakyti. Atsakymas gavosi ganėtinai paprastas.
Suabejojai, ar esi mano draugas? Neabejok! Kartais tikrai nesinori atskirti pažįstamų nuo draugų, bet tai yra būtina. Būtina tam, kad suvokti, kuo gali kliautis sunkią akimirką ir, svarbiausia, manau, yra suprasti, kam iš tikro reikia tavęs, tavo draugystės ir tavo jausmų. Vienu metu galvojau, kad dabartiniu momentu skirtumas tarp mano draugų ir mano pažįstamų yra tas, kad mano draugai jau žino, kur aš keliauju ir kokiomis aplinkybės aš rašau šį laišką. Bet tada supratau, kad galbūt aš turiu senų draugų, su kuriais gal dabar tiek daug ir nebesimatau, bet tikrai niekada negalėčiau jų pavadinti tiesiog pažįstamais. Aš juos visada atsiminsiu nors gal ir niekada daugiau nebekalbėsiu su jais. Galbūt egzistuoja tokie amžini draugai? Tad, manau, viskas yra daug paprasčiau. Tu esi mano draugas, jei skaitai šį laišką, nes tau aš nuoširdžiai rūpiu. Tai yra viskas, ko reikia ir tai nėra mažai. Jei tu esi tas mano senas, gal amžinas draugas, tu galbūt ir nesusigaudai visose šio laiško aplinkybėse, nes tu turbūt netyčia užmatei šį laišką, bet nesijaudink, anksčiau ar vėliau ateis supratimas. Anksčiau ar vėliau aš parašysiu kažką konkrečiau apie savo kelionę. O kol kas noriu parašyti kelis atsisveikinimo sakinius tau, mano mielas drauge.
Realu, kad mes vakar arba užvakar matemės Vilniuje ar kokiame kitame mieste. Realu, kad tu mane apsikabinai, tarei kelis žodžius linkėdamas geros kelionės ir tada dar kartą apsikabinai nežinodamas, ką dar pasakyti, o aš tuo tarpu irgi nežinodamas, ką turėčiau atsakyti, tik padėkojau, taip pat palinkėjau ko nors ir bandžiau kuo daugiau pasakyti tuo pačiu apsikabinimu, o ne žodžiais. Buvo keista, ar ne? Lyg ir neilgam išvažiuoju, žmonės būna išvyksta visiems metams, o čia vos daugiau nei mėnesis, bet vis tiek norisi kažkaip atsisveikinti. Ir sunku tada būna... Norisi, kad ta akimirka taptu žavinga, bet... Ypatingai aš, manau, nepasakiau tų kelių paskutinių, bet taip reikalingų žodžių.
Taip pat realu, kad mes ir nesusitikome pastarosiomis dienomis ir netgi neapsikeitėme tais keliais apkabinimais. Taip gal nutiko, nes gal tu esi tas senas mano draugas ir nedalyvauji mano gyvenime jau tiek daug. Su tavimi aš nebekūriu naujų akimirkų, bet gyvenu kartu su tavimi tik bendra mūsų praeitimi. Taip pat realu, kad galbūt per visą skubą mes neradome laiko susitikti arba gal tu dar kol kas esi būsimas mano draugas ir mūsų tarpusavio ryšis dar tik mezgasi, dar tik po truputį stiprėja. Kad ir kaip ten būtų, aš noriu ir atsisveikinti ir su tavimi, nes jei aš tau rūpiu, aš netgi privalau tai padaryti. Negaliu išeiti netaręs "iki" draugui.
Dėl to ir rašau šitą laišką tau, mano drauge. Tam, kad tinkamai, deramai tarti "iki pasimatymo", nes kaip jau supratai aplinkybių, kada neišeina tinkamai pakalbėti, gali būti labai ivairių. Mane turbūt tas labiausiai ir siutina gyvenime, trūksta atvirumo tau ir man, akivaizdžiai, ir aš bandau taisyti padėti kaip tik galiu.
Galbūt atrodo, kad aš viską labai dramatizuoju. Jaučiu tai ir pats šiek tiek. Bet aš kaip tik noriu viską supaprastinti. Yra kelios grynos tiesos, kurias aš noriu tau pasakyti.
Pirma, aš tūkstantinį kartą prisipažįstu, kad velnioniškai bijau. Baimė kausto mano kūną, bet jaučiu tavo palaikymą, mielas drauge, del to iš vis sugebu bandyti bent jau. Be tavęs nebūtų mano kelionės. Antra, išvažiuoju, nes... na galėčiau išvardinti šimtą priežasčių, kodėl išvažiuoju, bet vieną iš jų yra ta, kad aš noriu grįžti geresnis draugas tau. Man atrodo aš kartais užmirštu tave, todėl noriu, kad tai pasikeistų. Man labai tavęs reikia, bet aš to neparodau. Čia aš ir vėl turiu omenyje tą patį atvirumą tarp mūsų. Aš noriu būti to nuoširdaus atvirumo pavyzdis! Gal po šios kelionės pasikeis. Ir svarbiausia, ką aš noriu pasakyti - aš greit grįšiu. Drauge, tu net turbūt nespėsi manęs pasiilgti įsisūkęs i visą savo greitą gyvenimo tempą. Čia aš grįšiu išsilgęs tavęs ir tai yra labai gerai! Mums tai bus į naudą!
Dabar aš jau pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Tikiuosi tau davė bent kažkiek minčių mano laiškas. Tariu tau "iki pasimatymo", o mano mielas Drauge! Stipriai tave apkabinu!
Tavo Draugas Deimantas, kelyje Vilnius-Varšuva, 2015-07-23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą