Bonjour, mano mielas drauge,
Šiuo metu esu Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje. Nuo čia prasideda mano ėjimas. Jau šiandien turėjo prasidėti, bet as nusprendžiau dar palaukti, pasiruošti šiek tiek, apgalvoti, kas atsitiko, pagaliau, norėjau ir tau laišką parašyti, o tam tikrai reikia skirti laiko.
O kas atsitiko iki šiol? Faktiškai kalbant - aš nukeliavau 3369 km, iš jų 458 nuvažiavau autobusų, 130 su mašina, kuri buvo rasta per blablacar puslapį. Visi likę kilometrai buvo nutranzuoti, pvz, nuo Briuselio iki beveik Carcassonne miesto su viena mašina nuvažiavau 1000 km per 9 val. Praleidau dvi naktis kelyje, tai yra mašinose arba degalinėse (kad ir kiek trindavausi degalinėse, galų gale, kas nors priimdavo į savo mašiną), tris naktis Amsterdame (ačiū, drauge, už tai, kad priėmei), vieną naktį Lodzėje (ačiū ir tau, nors tu lietuviškai ir nesupranti). Sutikau 24 žmones, tai yra vairuotojai ir kiti keleiviai, daugiau mažiau susipažinau su jais, išgirdau jų istorijas ir papasakojau apie save, taigi kitaip sakant, didžiulė krūva istorijų, patirčių ir jausmų. Išvažiavau 23 dieną, šiandien yra 30 diena, praėjo savaitė. Tik savaitė. Bet! Tai yra tik faktai. Apie juos lengva rašyti. Tiesiog rašai, delioji, tai, ką atsimeni ir tiek. Net jokio konstravimo nereikia. Ir galbūt netgi norisi apie juos rašyti, kadangi tai taip lengva.
O ką aš galiu pasakyti, jei nerašysiu faktų? Va, dabar jau sunkiau...
Tikrai žinau, kad jaučiuosi dėkingas. Sutikau daug gerų žmonių, kai kurie man padėjo, kai man to labai reikėjo ir kai tikrai nesitikėjau, kad kažkas man galės padėti. Drauge, ar gali įsivaizduoti save, kai net nežinai, i kurią tau pusę reikia žengti (kaip vienoje dainoje yra dainuojama) ir staiga, šiek tiek pakalbėjus su visiškai nepažįstamais žmonėmis, viskas absoliučiai pasikeičia. Jie tau padeda ir tu jautiesi saugus, visos baimės dingsta. Tada pradedi galvoti, kaip čia taip atsitiko, kad tokie žmonės atsirado tau panosėje, kai tau to labiausiai ir reikėjo.
Kartu jaučiuosi sutrikęs šiek tiek... Vienas vairuotojas man papasakojo vieną savo istoriją. Jis kalbėjo atvirai ir nuoširdžiai, mane labai sujaudino ta istorija ir aš gavau didžiulę pamoką iš to žmogaus, nes tai lietė mane asmeniškai. Norėjau kuo tuoliau važiuoti su tuo žmogumi, kuo daugiau išgirsti iš jo, bet staiga jis tiesiog atšalo. Nešnekėjo su manim, vairavo, rūkė ir daugiau nieko. Po to tiesiog išlaipino blogoje vietoje ir nuvažiavo. Gali būti, kad jis tiesiog daugiau neturėjo, ką papasakoti ir aš per daug tikėjausi iš jo, bet mano sutrikymas vis tiek nedingsta. Tad dabar aš turiu dvejopus jausmus tam žmogum. Jo istorijos turbūt niekada nepamiršiu, tačiau vis kyla klausimas, ar įmanoma suvaidinti tokį atvirumą? Vis svarstau, ar nebuvau apgautas?
Ir paskutinis dalykas - taigi kas, galų gale, atsitiko? Ar tai buvo likimas? Nesakau, kad viskas buvo išanksto nuspręsta (man nepatinka tokia ideja), bet sakau, kad galbūt viskas atsitiko, nes aš norėjau, kad tai atsitiktų, nes man reikėjo pagalbos, nes man reikėjo tai išgirsti, pamatyti, pajausti, įsiminti ar priminti ir t.t. Arba! Tai atsitiko, nes kažkas kitas norėjo, kad tai įvyktų. Kitaip sakant, viskas atsitiko neveltui. Yra ir kitas variantas - viskas įvyko nepriklausomai nuo nieko. Nepriklausomai nuo norų, reikalingumo, pavojaus ir kitų dalykų. Paprasčiausiai viskas atsitiko atsitiktinai. Pasaulis yra chaosas ir tiek. Ir aš vis tiek galiu būti dėkingas už tai, kad tai įvyko, nes buvo maža tikimybė tam įvykti.
Sunku pasirinkti ir konkrečiai teigti, kad tai yra tiesa. Gal netgi nelabai reiktų apie tai galvoti, bet po tokių likimo ar atsitiknumo vingių pradedi svarstyti norom, nenorom. Bet galiu ir pasakyti vieną labai paprastą teiginį, kuris tikrai bus teisingas ir jo nuginčyti negalima - dalykai, kuriais sunku patikėti, kartais tikrai atsitinka. Ir aš laukiu, kada ir vėl sutiksiu nepažistamą žmogų, kuriam pajūsiu empatiją ir kuriam, rūpės, kas aš esu. Labai panašiai, kaip ir su tavimi, mielas drauge.
Deimantas, Prancūzija, Saint-Jean-Pied-de-Port, 2015-07-30
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą