Sveikas, mano drauge.
Vakar atvykau i Santiago de Compostela miestą. Tai nėra mano ėjimo pabaiga, bet šis miestas vis tiek buvo vienas iš tikslų. Čia baigiasi Camino Frances ir nuo čia prasideda Camino Finisterre, kurio aš ir eisiu iki vandenyno ir pasaulio krašto dar kelias dienas. Taigi, tai yra vis tiek kažkokia pabaiga man. Galima sakyti, kad dabar jau prasideda epilogas mano ėjimo - liko tik paskutinės akimirkos sau ir mąstymui, paskutiniai gamtos, miestų vaizdai ir paskutiniai kilometrai. Tikrai jau jaučiu, kad artėja pabaiga, bet kol kas neliūdžiu dėl to. Žinau, kad turbūt po to labai pasiilgsiu šito laiko praleisto taip laisvai gyvenant, bet dabar laukiu savo grįžimo.
Iš tikrųjų labiausiai turbūt ir pasiilgsiu šitos laisvės, kuria jaučiu dabar. Turbūt dar niekada nesu skiręs tiek daug laiko mąstymui ir tai yra vienas iš geriausių dalykų, ką ėjimas camino man davė. Grįšiu į Vilnių su daugybę idėjų, jau dabar esu sugalvojęs kelis siužetus ir pradėjau rašyti vieną labai man pačiam patinkantį apsakymą. Grįšiu stipriai įkvėptas, bet žinau, kad galbūt galėčiau ir Vilniuje atrasti tas pačias idėjas. Tiesiog čia įkvėpimas atėjo daug lengviau, per daug trumpesnį laiką ir galbūt šis įkvėpimas yra stipresnis, didesnis, malonesnis. Na, pasikartosiu - camimo galėjau skirti laiko sau ir savo apsakymams, kiek dar niekada prieš tai negalėjau!
Bet rašau tau, drauge, norėdamas pasakyti vieną paprastą dalyką. Vakar apsilankiau Santiago katedroje, gavau compostelą, įrodančią, kad nuėjau 780 km, sudalyvavau mišiose, kuriose buvo panaudotas botafumeiro (didžiausias pasaulyje smilkytuvas ir naudojamas ypatingai retai šiais laikais) aplankiau Santiago (šv. Jokūbo) kapą, apkabinau, pagal viduramžių tradiciją šio apaštalo skulptūrą ir, svarbiausia, uždegiau žvakutę už tave, mano drauge. Eidamas visada žinojau, kad svarbiausias darbas, kurį turiu padaryti atėjęs į šį miestą, yra tos vienos žvakutės uždegimas. Tu gal netiki, mano drauge, religija, Dievu ir visais tais dalykais ir tau nelabai svarbi ta uždegta liepsnelė katedroje. Aš irgi žinok nelabai tikiu religija, bet tikiu tavimi ir savimi ir žinau, kad jei linkėsiu tau gero ir nuolat prisiminsiu tave, tau bus lengviau ir geriau gyventi. Tai yra labai paprasta tiesa. Norėjau prisiminti tave ir palinkėti tau sėkmės, nors ir buvau už daugybę kilometrų nuo tavęs. Tau nieko nereikia daugiau daryti, bet tiesiog, prašau, žinok ir atsimink, kad ir kur butūm, kad ir ką aš veikčiau, visada gali kreiptis į mane, mano drauge, nes aš visada linkėsiu tau laimės. Juk būtent dėl to aš ir uždegiau žvakutę uz tave!
Deimantas, Santiago de Compotela, 2015-08-31
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą