Laiškas draugui apie tai, kas kartais atsitinka

Bonjour, mano mielas drauge,
Šiuo metu esu Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje. Nuo čia prasideda mano ėjimas. Jau šiandien turėjo prasidėti, bet as nusprendžiau dar palaukti, pasiruošti šiek tiek, apgalvoti, kas atsitiko, pagaliau, norėjau ir tau laišką parašyti, o tam tikrai reikia skirti laiko.
O kas atsitiko iki šiol? Faktiškai kalbant - aš nukeliavau 3369 km, iš jų 458 nuvažiavau autobusų, 130 su mašina, kuri buvo rasta per blablacar puslapį. Visi likę kilometrai buvo nutranzuoti, pvz, nuo Briuselio iki beveik Carcassonne miesto su viena mašina nuvažiavau 1000 km per 9 val. Praleidau dvi naktis kelyje, tai yra mašinose arba degalinėse (kad ir kiek trindavausi degalinėse, galų gale, kas nors priimdavo į savo mašiną), tris naktis Amsterdame (ačiū, drauge, už tai, kad priėmei), vieną naktį Lodzėje (ačiū ir tau, nors tu lietuviškai ir nesupranti). Sutikau 24 žmones, tai yra vairuotojai ir kiti keleiviai, daugiau mažiau susipažinau su jais, išgirdau jų istorijas ir papasakojau apie save, taigi kitaip sakant, didžiulė krūva istorijų, patirčių ir jausmų. Išvažiavau 23 dieną, šiandien yra 30 diena, praėjo savaitė. Tik savaitė. Bet! Tai yra tik faktai. Apie juos lengva rašyti. Tiesiog rašai, delioji, tai, ką atsimeni ir tiek. Net jokio konstravimo nereikia. Ir galbūt netgi norisi apie juos rašyti, kadangi tai taip lengva.
O ką aš galiu pasakyti, jei nerašysiu faktų? Va, dabar jau sunkiau...
Tikrai žinau, kad jaučiuosi dėkingas. Sutikau daug gerų žmonių, kai kurie man padėjo, kai man to labai reikėjo ir kai tikrai nesitikėjau, kad kažkas man galės padėti. Drauge, ar gali įsivaizduoti save, kai net nežinai, i kurią tau pusę reikia žengti (kaip vienoje dainoje yra dainuojama) ir staiga, šiek tiek pakalbėjus su visiškai nepažįstamais žmonėmis, viskas absoliučiai pasikeičia. Jie tau padeda ir tu jautiesi saugus, visos baimės dingsta. Tada pradedi galvoti, kaip čia taip atsitiko, kad tokie žmonės atsirado tau panosėje, kai tau to labiausiai ir reikėjo.
Kartu jaučiuosi sutrikęs šiek tiek... Vienas vairuotojas man papasakojo  vieną savo istoriją. Jis kalbėjo atvirai ir nuoširdžiai, mane labai sujaudino ta istorija ir aš gavau didžiulę pamoką iš to žmogaus, nes tai lietė mane asmeniškai. Norėjau kuo tuoliau važiuoti su tuo žmogumi, kuo daugiau išgirsti iš jo, bet staiga jis tiesiog atšalo. Nešnekėjo su manim, vairavo, rūkė ir daugiau nieko. Po to tiesiog išlaipino blogoje vietoje ir nuvažiavo. Gali būti, kad jis tiesiog daugiau neturėjo, ką papasakoti ir aš per daug tikėjausi iš jo, bet mano sutrikymas vis tiek nedingsta. Tad dabar aš turiu dvejopus jausmus tam žmogum. Jo istorijos turbūt niekada nepamiršiu, tačiau vis kyla klausimas, ar įmanoma suvaidinti tokį atvirumą? Vis svarstau, ar nebuvau apgautas?
Ir paskutinis dalykas - taigi kas, galų gale, atsitiko? Ar tai buvo likimas? Nesakau, kad viskas buvo išanksto nuspręsta (man nepatinka tokia ideja), bet sakau, kad galbūt viskas atsitiko, nes aš norėjau, kad tai atsitiktų, nes man reikėjo pagalbos, nes man reikėjo tai išgirsti, pamatyti, pajausti, įsiminti ar priminti ir t.t. Arba! Tai atsitiko, nes kažkas kitas norėjo, kad tai įvyktų. Kitaip sakant, viskas atsitiko neveltui. Yra ir kitas variantas - viskas įvyko nepriklausomai nuo nieko. Nepriklausomai nuo norų, reikalingumo, pavojaus ir kitų dalykų. Paprasčiausiai viskas atsitiko atsitiktinai. Pasaulis yra chaosas ir tiek. Ir aš vis tiek galiu būti dėkingas už tai, kad tai įvyko, nes buvo maža tikimybė tam įvykti.
Sunku pasirinkti ir konkrečiai teigti, kad tai yra tiesa. Gal netgi nelabai reiktų apie tai galvoti, bet po tokių likimo ar atsitiknumo vingių pradedi svarstyti norom, nenorom. Bet galiu ir pasakyti vieną labai paprastą teiginį, kuris tikrai bus teisingas ir jo nuginčyti negalima - dalykai, kuriais sunku patikėti, kartais tikrai atsitinka. Ir aš laukiu, kada ir vėl sutiksiu nepažistamą žmogų, kuriam pajūsiu empatiją ir kuriam, rūpės, kas aš esu. Labai panašiai, kaip ir su tavimi, mielas drauge.

Deimantas, Prancūzija, Saint-Jean-Pied-de-Port, 2015-07-30

Laiškas Draugui

Sveikas, mano mielas Drauge,

Tu turbūt dabar svarstai, į ką aš kreipiuosi? Į tave ar į kažką kitą? Kam skirtas šis laiškas? Aš tau ir atsakau - jis skirtas tau, mano drauge. Aš jau seniai žinojau, kad tą dieną, kai išvyksiu - rašysiu laišką. Ir ganėtinai gerai žinojau, ką norėsiu jame pasakyti. Tik ties tuo pačiu klausimu buvau sustojęs ir galvojau, kas būtinai turi išgirsti tai, ką aš noriu pasakyti. Atsakymas gavosi ganėtinai paprastas.

Suabejojai, ar esi mano draugas? Neabejok! Kartais tikrai nesinori atskirti pažįstamų nuo draugų, bet tai yra būtina. Būtina tam, kad suvokti, kuo gali kliautis sunkią akimirką ir, svarbiausia, manau, yra suprasti, kam iš tikro reikia tavęs, tavo draugystės ir tavo jausmų. Vienu metu galvojau, kad dabartiniu momentu skirtumas tarp mano draugų ir mano pažįstamų yra tas, kad mano draugai jau žino, kur aš keliauju ir kokiomis aplinkybės aš rašau šį laišką. Bet tada supratau, kad galbūt aš turiu senų draugų, su kuriais gal dabar tiek daug ir nebesimatau, bet tikrai niekada negalėčiau jų pavadinti tiesiog pažįstamais. Aš juos visada atsiminsiu nors gal ir niekada daugiau nebekalbėsiu su jais. Galbūt egzistuoja tokie amžini draugai? Tad, manau, viskas yra daug paprasčiau. Tu esi mano draugas, jei skaitai šį laišką, nes tau aš nuoširdžiai rūpiu. Tai yra viskas, ko reikia ir tai nėra mažai. Jei tu esi tas mano senas, gal amžinas draugas, tu galbūt ir nesusigaudai visose šio laiško aplinkybėse, nes tu turbūt netyčia užmatei šį laišką, bet nesijaudink, anksčiau ar vėliau ateis supratimas. Anksčiau ar vėliau aš parašysiu kažką konkrečiau apie savo kelionę. O kol kas noriu parašyti kelis atsisveikinimo sakinius tau, mano mielas drauge.

Realu, kad mes vakar arba užvakar matemės Vilniuje ar kokiame kitame mieste. Realu, kad tu mane apsikabinai, tarei kelis žodžius linkėdamas geros kelionės ir tada dar kartą apsikabinai nežinodamas, ką dar pasakyti, o aš tuo tarpu irgi nežinodamas, ką turėčiau atsakyti, tik padėkojau, taip pat palinkėjau ko nors ir bandžiau kuo daugiau pasakyti tuo pačiu apsikabinimu, o ne žodžiais. Buvo keista, ar ne? Lyg ir neilgam išvažiuoju, žmonės būna išvyksta visiems metams, o čia vos daugiau nei mėnesis, bet vis tiek norisi kažkaip atsisveikinti. Ir sunku tada būna... Norisi, kad ta akimirka taptu žavinga, bet... Ypatingai aš, manau, nepasakiau tų kelių paskutinių, bet taip reikalingų žodžių.

Taip pat realu, kad mes ir nesusitikome pastarosiomis dienomis ir netgi neapsikeitėme tais keliais apkabinimais. Taip gal nutiko, nes gal tu esi tas senas mano draugas ir nedalyvauji mano gyvenime jau tiek daug. Su tavimi aš nebekūriu naujų akimirkų, bet gyvenu kartu su tavimi tik bendra mūsų praeitimi. Taip pat realu, kad galbūt per visą skubą mes neradome laiko susitikti arba gal tu dar kol kas esi būsimas mano draugas ir mūsų tarpusavio ryšis dar tik mezgasi, dar tik po truputį stiprėja. Kad ir kaip ten būtų, aš noriu ir atsisveikinti ir su tavimi, nes jei aš tau rūpiu, aš netgi privalau tai padaryti. Negaliu išeiti netaręs "iki" draugui.

Dėl to ir rašau šitą laišką tau, mano drauge. Tam, kad tinkamai, deramai tarti "iki pasimatymo", nes kaip jau supratai aplinkybių, kada neišeina tinkamai pakalbėti, gali būti labai ivairių. Mane turbūt tas labiausiai ir siutina gyvenime, trūksta atvirumo tau ir man, akivaizdžiai, ir aš bandau taisyti padėti kaip tik galiu.

Galbūt atrodo, kad aš viską labai dramatizuoju. Jaučiu tai ir pats šiek tiek. Bet aš kaip tik noriu viską supaprastinti. Yra kelios grynos tiesos, kurias aš noriu tau pasakyti.

Pirma, aš tūkstantinį kartą prisipažįstu, kad velnioniškai bijau. Baimė kausto mano kūną, bet jaučiu tavo palaikymą, mielas drauge, del to iš vis sugebu bandyti bent jau. Be tavęs nebūtų mano kelionės. Antra, išvažiuoju, nes... na galėčiau išvardinti šimtą priežasčių, kodėl išvažiuoju, bet vieną iš jų yra ta, kad aš noriu grįžti geresnis draugas tau. Man atrodo aš kartais užmirštu tave, todėl noriu, kad tai pasikeistų. Man labai tavęs reikia, bet aš to neparodau. Čia aš ir vėl turiu omenyje tą patį atvirumą tarp mūsų. Aš noriu būti to nuoširdaus atvirumo pavyzdis! Gal po šios kelionės pasikeis. Ir svarbiausia, ką aš noriu pasakyti - aš greit grįšiu. Drauge, tu net turbūt nespėsi manęs pasiilgti įsisūkęs i visą savo greitą gyvenimo tempą. Čia aš grįšiu išsilgęs tavęs ir tai yra labai gerai! Mums tai bus į naudą!

Dabar aš jau pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Tikiuosi tau davė bent kažkiek minčių mano laiškas. Tariu tau "iki pasimatymo", o mano mielas Drauge! Stipriai tave apkabinu!

Tavo Draugas Deimantas, kelyje Vilnius-Varšuva, 2015-07-23