"Mamytė" (atidarymo filmas). Su jaunuoju Xavieru Dolano, šio filmo režisieriumi, susipažinau visai neseniai, per praeitų metų "Kino pavasarį", kai buvo rodomas jo filmas "Tomas atvyko į kaimą". Pastarasis filmas manęs nelabai sužavėjo. Na taip, ganėtinai įtemptas veiksmas, stipri LGBT tematika, visai gražūs vaizdai, bet šiaip eilinis filmas ir, mano nuomone, susilaukia dėmesio ir įsimena tik dėl tos pačios LGBT tematikos. Taip pat žinau, kad 2012 metais festivalyje buvo rodomas kitas šio kanadiečio filmas, tačiau apie tai sužinojau visai neseniai, peržiūrėjęs "Kino pavasario" puslapį. Tais metais nebuvau nieko negirdėjęs apie Dolaną.
Dėl šių aplinkybių aš ėjau į atidarymo filmą nesitikėdamas sulaukti kažkokio ypatingo filmo. Jei tai nebūtų atidarymo filmas, manau, tikrai nebūčiau ėjęs į šį filmą pačią pirmą festivalio dieną. Nors šis filmas ir susilaukė žiūrovų pripažinimo Kanuose, bet man nelabai rūpėjo, ar aš jį pamatysiu ar ne. Bet dabar, po šio filmo peržiūros, drąsiai galiu sakyti, kad nuo šiol žiūrėsiu kiekvieną X. Dolaną filmą ir būtinai peržiūrėsiu dar tuos, kurių nemačiau. Po "Mamytės" peržiūros galiu tik nulenkti galvą prieš jaunąjį režisierių ir pripažinti jo tikrą talentą.
Jau nuo pat pirmos minutės juosta įtraukė, privertė juoktis ir stebėti veikėjus. Ir viską lydėjo nuostaba ir nesupratimas. Kodėl tokie veikėjai? Kodėl jie taip elgiasi? Kokie keisti žmonės? Bet viena akimirka, po kelių įspūdingų scenų, kuriuose liejosi kraujas ir vėliau buvo šokama pagal labai popsova muzika, man į galvą atėjo mintis, kad visi trys pagrindiniai veikėjai yra bepročiai. Visi iki vieno. Vidutinio amžiaus mama, kurį panašesnė į striptizo šokėją, nei mamą, visą laiką rūko namuose, o po to kambarius "vėdina" aerozoliu. Motina dažnai kovoja, ginčijasi su savo sūnumi ir kartais atrodo, kad jai tikai būtų lengviau be jo, tačiau kai reikia, mama parodo savo meilę ir beprotiškai gina savo vaiką, nesvarbu, kokios po to bus pasekmės. Tokio pačio amžiaus drovi kaimynė, kurį yra taip pat yra mama, tačiau trumpam pamiršta savo šeimą dėl kitos šeimos, o gal ir dėl pačios savęs, nes vis dėl to būdama su ta kita šeima, ji sugeba kovoti su savo kalbos sutrikimu ir vis mažiau ir mažiau mikčioja, o vėliau sugeba padainuoti. Atrodo, kad jinai stebi kitos mamos ir sūnaus stipriai išjaustus, emociškai pilnus santykius ir pati semiasi tokių emocijų, kurių niekad ir nepatyrė. Gal tai ir leidžia jai nekreipiant dėmesio dėl kalbos sutrikimo staiga pratrūkti ir išrėkti tai, ką mano. Galbūt tai buvo pirmas kartas, kai ši moteris pasielgė taip beprotiškai? Ir svarbiausias veikėjas - aštuoniolikmetis sūnus, kuris rūko, keikiasi, maivosi, mušasi, nesilaiko jokių taisyklių, normų, nesugeba susivaldyti ir be proto myli savo šeimą
Taigi kaip ir sakiau visi pagrindiniai šio filmo veikėjai yra bepročiai. Jeigu dar nesupratote, tai aš nenoriu pasakyti, kad jie yra nevispročiai ar kvailiai, kurių elgesio aš nesuprantu ir jie man atrodo kaip ateiviai iš kito pasaulio. Viskas yra atvirkščiai. Vadinu juos bepročiais tik dėl to, kad jie savo gyvenimuose vadovaujasi ne protu, ne logika, o savo tikromis emocijomis, savo kartais savanaudiška, kartais nesavanaudiška meile kitiems. Ir tai padaro juos tikrus, panašius į visus mus. Bent jau aš taip jaučiu. Juk visi mes pasiduodame pykčiui, meilei ir pasielgiame beprotiškai. Tai yra laisvė, kurios kaina yra labai didelė, tačiau kiekvienas karts nuo karto sumokame solidžią sumą, nes trokštame laisvės nuo protingų veiksmų.
Mane sužavėjo šio filmo popsiškas garso takelis. Linkčiojau į taktą pagal tokias dainas, kurių niekada neklausau ir neklausyčiau. Nežinau kaip, tačiau jos tobulai derėjo prie viso filmo. Praėjo jau kelios dienos, bet vis dar klausau vien tik šio filmo garso takelio, tad ir pabaigiu įrašą man geriausia filmo scena ir daina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą