Gamtos šaukimas "Kino pavasaryje"

Mane ypatingai traukia filmai, kuriose gamta atlieka svarbų vaidmenį ir taip yra turbūt dėl to, kad mane stipriai traukia ir pati gamta. Mielai žiūriu tokius filmus ir esu daug nuolaidesnis jiems, jeigu jie man parodo gražų saulėlydį prie jūros ar pilką ir ūkanotą gamtos rytą. Turbūt labiausiai žinomas toks gamtos filmas yra "Into the wild". Aš ilgą laiką nemėgau šio filmo, nes negalėjau pripažinti pagrindinio veikėjo noro atsiskirti nuo žmonių, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu tokį norą ir man šis filmas pradeda patikti. Tačiau neriekia pamiršti, kad pagrindinis veikėjas filmo pabaigoje pats supranta, kad vis dėl to klydo. Kitas pavyzdys - filmas "Vienas prieš bangas ir vėją". Šis filmas yra mano praeitų metų "Kino pavasario" geriausias festivalio filmas. Turiu parašęs atskirą įrašą šiame bloge apie minėtą filmą, tačiau dabar perskaitęs įrašą nusivyliau šiek tiek, nes apie patį filmą radau tik kelis sakinius. Daugiausiai aš rašiau apie jūrą ir dabar suprantu, kad tas filmas iš tikrųjų nebuvo toks geras. Tiesiog aš bežiūrėdamas filmas pajutau didelį gamtos šaukimą ir tas man įsiminė. O tai be abejo yra taip pat gerai!

Atsimindamas praeitų metų gamtos šaukimą, šiais metais aš iškarto atsirinkau filmus, kuriuose gamta yra svarbus dėmuo. Įsidėmėjau tris filmus - "Laukinė", "Laukinis gyvenimas" ir "Šaukimas", tačiau dar galima pridėti ir "Jie pabėgo", kurio aš iš pradžių nepriskyriau prie gamtos filmų, bet po filmo peržiūros supratau, kad jis gali tikti tokiam apibūdinimui iš dalies. Šiame įraše trumpai aptarsiu visus 4 filmus.

"Laukinė" (iš programos "Meistrai"). Iš tų keturių filmų tai yra vienintelis filmas, kuriam aš tikrai turėjau didelių lūkesčių. Didžiausia to priežastis turbūt yra filmo režisierius Jean-Marc Vallée, kuris taip pat dar yra sukūręs "C.R.A.Z.Y.", "Cafe de flore" ir "Dallas buyers club". Vis dėl to šis filmas yra kitoks šio režisieriaus darbas ir net neverta tų filmų lyginti tarpusavyje.

Filmo scenarijus yra pastatytas pagal to paties pavadinimo knyga, kurioje pati autorė papasakoja kaip ji nuėjo kelis tūkstančius kilometrų ir turbūt svarbiausia, kodėl jinai ryžosi eiti. Lygiai į tokius pačius klausimus ir bando atsakyti filmas ir tai yra jo silpnoji pusė - filmas "Laukinė" yra didžiulis knygos šešėlis. Visas pasakojimas atsiskleidžia per nesveikai didžiulį kiekį flashbackų ir dar lyg to neužtektų filme daug kada galime girdėti pagrindinės veikėjos mintis, kitaip sakant, girdime  knygos autore. Tokie dalykai sugadina viską. Tuo metu, kai tu žiūri filmą ir bandai įkristi į ekraną, užsimiršti, kad žiūri filmą ir tiesiog viską išgyventi, išgirsti pagrindinės veikėjos mintis arba staiga ėjimą nutraukia flashbackas ir tu pagalvoji "Ai, tiesa aš kino salėje, todėl viskas, ką matau, yra netikra". Tokia pasakojimo struktūra be abejo tiko knygai, tačiau kine tai neveikia, o tiksliau tai dekonstruoja kiną. Aišku, sunku kažką pakeisti, kai knygos idėja yra tokia aiški, tačiau tada galbūt verta klausti ar verta apskritai tai ekranizuoti? Finansiškai be abejo verta, bet atrodo apie kitą pusę buvo mažai galvota. Čia tik mano spėjimai, bet iš tiesų viskas atrodo taip ir man labai gaila, kad šitą filmą režisavo toks geras režisierius.

 

Vis dėlto, kad ir koks prastas filmas, gamtos šaukimas jame vis tiek jaučiamas ir dėl to karts nuo karto tikrai įmanoma labai gerai pasimėgauti šiuo filmu. Pagrindinė veikėja pasižymi tikrai didžiuliu ryžtu ir jos noras pasikeisti tikrai žavi. Filmas verčia tikėti "ėjimo terapija" ir žiūrint filmą smarkiai kyla noras susidėjus daiktus išeiti į gamtą, kurioje galime susitikti su savimi.

"Laukinis gyvenimas" (iš programos "Prancūziškos naujienos"). Tai labai skaudus pasakojimas apie tėvų ginčus dėl vaikų ir jų drastiškus veiksmus. Pasibaigus filmo prologui tėvas pasiima du jauniausius savo sūnus (vyriausias lieka su motina) ir kartu su jais pabėga nuo miesto, įstatymų ir visuomenės. Tai nėra jų pasirinkimas, nes jie priversti taip elgtis, jei nori toliau kartu gyventi. Vėliau šita šeima tampa komunos dalimi ir tai tampa jų gyvenimu jau ilgam. Suaugę sūnus pradeda maištauti prieš tėvą ir jo polinkį prie gamtos. Jiems, užaugusiems ir subrendusiems gamtoje, būtina pamatyti miestą, pažinti kitą gyvenimą ir taip toliau tobulėti.

"Laukinis gyvenimas" verčia susimąstyti apie gamtos ir miesto, prigimties ir kultūros santykius. Ar vienas įmanomas be kito? Koks aš būčiau, jei užaugčiau gamtoje, atsisakęs miesto? Ar mes nedarome klaidos tiek daug laiko skirdami miestui?

Tai yra filmas, kurį aš tikrai mielai pažiūrėčiau dar kartą. Ne dėl antros peržiūros malonumo, o labai dėl praktiškos priežasties - šį filmą aš žiūrėjau be subtitrų, prancūzų kalba, tad dialogų nesupratau, bet galvoju, kad siužetą supratau puikiai, tad tiesiog norėčiau pasitikrinti. Ir vis dėlto pasikartosiu, kad visą tai parašiau peržiūrėjęs filmą be subtitrų, tad kai ką gali būti, kad ne taip supratau, bet tai reiškia, kad mano filmo interpretacija yra tiesiog labai asmeninė ir aš žiūrėdamas filmą labai rėmiausi asmeniniais pojūčiais. Iš tikrųjų labai įdomi patirtis taip žiūrėti filmą. Toks žiūrėjimas reikalauja daug pastangų stebint vaidyba, nes kai tik veikėjas kalba, daugiau nėra ką daryti, tik bandyti atspėti ką jis sako iš jo vaidybos.

"Jie pabėgo" (iš programos "Baltijos žvilgsnis"). Tai labai dvejopas filmas, iš pradžių akcentuojantis socialinės problemas, visuomenei netinkamų žmonių atskirtį ir pasakojantis apie "sudėtingus vaikus", kitaip sakant, ganėtinai įprastai socialinės tematikos filmas, tačiau filmui einant į pabaigą pradeda ryškėti tokios temos kaip žmonių žiaurumas, įvykiai, sukeliantys psichologines traumas ir jau pačių žmonių noras atsiskirti nuo tokios šlykščios visuomenės.

Iš tikrųjų pabaiga filmo labai nustebino ir gerokai pagerino patį filmą. Vienu metu jau atrodė, kad filmas neturės aiškios pabaigos ir tiesiog pasibaigs taip nieko ir nepasikeitus, nieko neįvykus, tačiau tada bam! bam! ir tu nesupranti, kas vyksta, tik susigūžęs giliai kėdėje stebi ekraną ir tampai savo megztinio apykaklę, nes jautiesi tikrai nejaukiai.

Verta dar paminėti šio filmo įdomų vizualumą. Narkotikų vartojimo scenos yra ypatingai estetiškos ir tikrai pakeri. Tai pat filmo pabaigoje pasirodo eksperimentinių "trukdžių", vizualių baimių, kurias įdomu stebėti, o tie kaukėti žmonės ir jų nefokusavimas dar labiau erzina ir verčia nerimauti.

Bei dar kartą noriu pagirti filmo pabaigą. Tikrai wow!

"Šaukimas" (iš programos "Nauja Europa - nauji vardai"). Tai filmas, kuriam pasibaigus viena senjorė atsistojo ir garsiai pasakė: "Ir lenkiškai ir lietuviškai ir angliškai, bet vis tiek nieko nesupratau" (senjorė turėjo omeny filmo kalba ir titrus). Ir taip jinai yra teisi, apie ką šis filmas tikrai sunku suprasti. Tai baisiai abstraktus, minimalistinis, siaubingai lėtas filmas, kuris atrodo netgi yra jokios siužetinės linijos, nes ilgą laiką jame nieko nevyksta. Tik ilgi kadrai su gamtos vaizdai, veikėjų stambiais planais ir dar, lyg negana to, visos scenos pasibaigia tik dviem būdais – arba ekranas yra lėtai užtemdomas, arba įvyksta lėtas ir skausmingas, kartais 180 laipsnių kameros nusukimas nuo veikėjų, nuo ir taip mažo veiksmo į kažką kartais reikšmingo, o kartais visai ne. Ir atrodo,  kad šio filmo taip pat nemėgsta didžiulė dalis žiūrovų - "Kino pavasario" puslapyje filmas įvertintas 5, o imdb - 5.4.

Vis dėlto man šis filmas žiauriai patiko. Nepaisant tų skaudžių dalykų, šis filmas geriausiai ir teisingiausiai išreikia tai, ką nori parodyti visi mano prieš tai aptarti filmai, nepamirštant ir „Into the wild“. „Šaukimas“ yra vertas savo pavadinimo, nes jis parodo tą tikrą gamtos šauksmą, kai norisi pasislėpti miške nuo pasaulio, nuo tave supančių žmonių ir ką tik sutiktų nepažįstamų, netyčia nugirstų erzinančių pokalbių, norisi grįžti ir prisileisti prie to pirminio prado, surasti save, stoti į akistatą su savo senomis baimėmis ir išbandyti savo drąsą su dar neatrastomis baimėmis. Ir nesvarbu kokios tokio noro priežastis. Šauksmas yra įdomus savaime, kaip procesas ir netgi jį yra sunku logiškai ištirti, nes jis nepriklauso racionaliam protui. Gamtos šaukimas kyla iš prigimties.

Visą tai parodo „šaukimas“, bet šituos motyvus galima atrasti ir kituose filmuose. Tik „šaukimas“ išryškina dar vieną naują dalyką. Jeigu esi gamtoje, saugokis kito žmogaus! Tu gali nuspėti kaip elgsis gyvulis, žvėrys, tu gali nuspėti, ką gali sutikti miško tamsoje, kokios baimės tau kils, bet niekada negali žinoti, ką galvoja kitas, nepažįstamas žmogus. Miške kiekvienas žmogus laisvas elgtis kaip nori ir vadovautis savo slapčiausiais troškimais, nes nieko jo nemato ir kultūra, etika, moralė jo nevaržo. Dar lyg būtų negana to, nereikia pamiršti, kad žmogus moka apsimetinėti, vaidinti ir slėpti savo tikruosius tikslus. Jis gali kalbėdamas gražius žodžius ir šypsodamasis tau norėti tave nuskriausti ir gauti naudos sau. Argi ne tai nėra nepaprastai baisu?

„Šaukimas“ pasakoja apie berniuką, kuris mato visas šitas baimes, patiria jas ir po truputį žengia į tokį pavojingą pasaulį.

Beje, tai yra vienintelis festivalio filmas, kurį aš mačiau du kartus ir antras kartas nebuvo lengvas, bet sugebėjau pasimėgauti vis tiek, nes šio filmo žiūrėjimas yra taip pat puiki meditacija.

Beprotiškas Xaviero Dolano filmas "Mamytė"

"Mamytė" (atidarymo filmas). Su jaunuoju Xavieru Dolano, šio filmo režisieriumi, susipažinau visai neseniai, per praeitų metų "Kino pavasarį", kai buvo rodomas jo filmas "Tomas atvyko į kaimą". Pastarasis filmas manęs nelabai sužavėjo. Na taip, ganėtinai įtemptas veiksmas, stipri LGBT tematika, visai gražūs vaizdai, bet šiaip eilinis filmas ir, mano nuomone, susilaukia dėmesio ir įsimena tik dėl tos pačios LGBT tematikos. Taip pat žinau, kad 2012 metais festivalyje buvo rodomas kitas šio kanadiečio filmas, tačiau apie tai sužinojau visai neseniai, peržiūrėjęs "Kino pavasario" puslapį. Tais metais nebuvau nieko negirdėjęs apie Dolaną.

Dėl šių aplinkybių aš ėjau į atidarymo filmą nesitikėdamas sulaukti kažkokio ypatingo filmo. Jei tai nebūtų atidarymo filmas, manau, tikrai nebūčiau ėjęs į šį filmą pačią pirmą festivalio dieną. Nors šis filmas ir susilaukė žiūrovų pripažinimo Kanuose, bet man nelabai rūpėjo, ar aš jį pamatysiu ar ne. Bet dabar, po šio filmo peržiūros, drąsiai galiu sakyti, kad nuo šiol žiūrėsiu kiekvieną X. Dolaną filmą ir būtinai peržiūrėsiu dar tuos, kurių nemačiau. Po "Mamytės" peržiūros galiu tik nulenkti galvą prieš jaunąjį režisierių ir pripažinti jo tikrą talentą. 

Jau nuo pat pirmos minutės juosta įtraukė, privertė juoktis ir stebėti veikėjus. Ir viską lydėjo nuostaba ir nesupratimas. Kodėl tokie veikėjai? Kodėl jie taip elgiasi? Kokie keisti žmonės? Bet viena akimirka, po kelių įspūdingų scenų, kuriuose liejosi kraujas ir vėliau buvo šokama pagal labai popsova muzika, man į galvą atėjo mintis, kad visi trys pagrindiniai veikėjai yra bepročiai. Visi iki vieno. Vidutinio amžiaus mama, kurį panašesnė į striptizo šokėją, nei mamą, visą laiką rūko namuose, o po to kambarius "vėdina" aerozoliu. Motina dažnai kovoja, ginčijasi su savo sūnumi ir kartais atrodo, kad jai tikai būtų lengviau be jo, tačiau kai reikia, mama parodo savo meilę ir beprotiškai gina savo vaiką, nesvarbu, kokios po to bus pasekmės. Tokio pačio amžiaus drovi kaimynė, kurį yra taip pat yra mama, tačiau trumpam pamiršta savo šeimą dėl kitos šeimos, o gal ir dėl pačios savęs, nes vis dėl to būdama su ta kita šeima, ji sugeba kovoti su savo kalbos sutrikimu ir vis mažiau ir mažiau mikčioja, o vėliau sugeba padainuoti. Atrodo, kad jinai stebi kitos mamos ir sūnaus stipriai išjaustus, emociškai pilnus santykius ir pati semiasi tokių emocijų, kurių niekad ir nepatyrė. Gal tai ir leidžia jai nekreipiant dėmesio dėl kalbos sutrikimo staiga pratrūkti ir išrėkti tai, ką mano. Galbūt tai buvo pirmas kartas, kai ši moteris pasielgė taip beprotiškai? Ir svarbiausias veikėjas - aštuoniolikmetis sūnus, kuris rūko, keikiasi, maivosi, mušasi, nesilaiko jokių taisyklių, normų, nesugeba susivaldyti ir be proto myli savo šeimą

Taigi kaip ir sakiau visi pagrindiniai šio filmo veikėjai yra bepročiai. Jeigu dar nesupratote, tai aš nenoriu pasakyti, kad jie yra nevispročiai ar kvailiai, kurių elgesio aš nesuprantu ir jie man atrodo kaip ateiviai iš kito pasaulio. Viskas yra atvirkščiai. Vadinu juos bepročiais tik dėl to, kad jie savo gyvenimuose vadovaujasi ne protu, ne logika, o savo tikromis emocijomis, savo kartais savanaudiška, kartais nesavanaudiška meile kitiems. Ir tai padaro juos tikrus, panašius į visus mus. Bent jau aš taip jaučiu. Juk visi mes pasiduodame pykčiui, meilei ir pasielgiame beprotiškai. Tai yra laisvė, kurios kaina yra labai didelė, tačiau kiekvienas karts nuo karto sumokame solidžią sumą, nes trokštame laisvės nuo protingų veiksmų.

Mane sužavėjo šio filmo popsiškas garso takelis. Linkčiojau į taktą pagal tokias dainas, kurių niekada neklausau ir neklausyčiau. Nežinau kaip, tačiau jos tobulai derėjo prie viso filmo. Praėjo jau kelios dienos, bet vis dar klausau vien tik šio filmo garso takelio, tad ir pabaigiu įrašą man geriausia filmo scena ir daina.

Kino pavasario lūkesčiai II dalis

Nors vakar jau ir prasidėjo 20-asis "Kino pavasaris" ir aš jau peržiūrėjau kelis filmus, kol kas rašau toliau apie likusius festivalio lūkesčius. Kitą kokią dieną parašysiu kokius filmus žiūrėjau ir kokios mintys man kyla.

• "Mergina naktį namo grįžta viena" (iš programos "Metų atradimai"). "Pirmasis Irano vampyriškas vesternas". Daugiau nieko nesu girdėjęs apie šį filmą, tačiau šį kartą man užtenka šių kelių žodžių. Netgi nenoriu daugiau nieko žinoti apie jį, tiesiog noriu nueiti ir pamatyti viską pats. Žinot kaip kartais malonu būna atrasti gerą filmą iš niekur? Be jokių rekomendacijų, trailerių ir panašių dalykų? Tai tikiuosi, kad man taip bus su šituo filmu, tačiau būtų dar geriau, jei nežinočiau tų kelių žodžių apie jį ir tiesiog netyčia užklysčiau į kino salę.
• "Pokalbiai su dievais" (iš programos "Meistrai"). Tai nėra pirmas ir paskutinis toks filmas. Trumpametražių filmų kompiliacijos viena tema yra ganėtinai populiaru. Dažniausiai temos būna tokios paprastos kaip vienas miestas, pavyzdžiui, naujausias toks filmas turbūt yra "Rio, I love you". Bet ši kompiliacija mane sudomino dėl ypatingos temos ir dėl to, kad scenarijų parašė Guillermo Arriaga, kuris taip pat parašė scenarijus tokiems filmams kaip "Babel", "21 gramas" ir "Amores perros".
• "Meistras ir Tatjana" (iš programos "Lietuvių filmai"). Ypatingo fotografo Vyto Lucko istorija. Sovietmečio fotografo, apie kurį prieš metus nieko nežinojau, tačiau dabar vis užtinku jo pavardę. Atrodo, kad jis staiga atsirado iš niekur. Šiek tiek mačiau jo darbų, tačiau noriu sužinoti dar daugiau apie šį žmogų, todėl būtinai eisiu į šį filmą.

• "Dievo užmiršta skylė" (iš programos "Viasat komedijos"). Lūkesčius šitam filmui labiausiai žadina pavardės. Visiems puikiai žinomas John Malkovich, mažiau žinomas Billy Bob Thornton, kuris seriale "Fargo" įkūnijo labai įdomų "blogiuką". Ir pats šio filmo režisierius Matt Shakman režisavo kelis epizodus seriale "Fargo", tad tikiuosi sulaukti trilerio/komedijos pagal brolių Coen'ų braižą, kadangi jų pačių festivalyje nepamatysiu.
•  "Rogeris Ebertas: Toks gyvenimas" (iš programos "Dokumentika. Asmenybės"). Nieko nežinau apie kino kritiką Rogerį Ebertą, bet atrodo, kad turėčiau žinoti ir šis filmas yra puiki proga šita klaida ištaisyti. Taip pat iš trailerio susidariau įspūdį, kad filme galima bus pamatyti smagių diskusijų/kovų tarp Rogerio Eberto ir Gene Siskel, tai yra tarp dviejų priešingybių. Skamba gundančiai.
   
  P.S. lūkesčių dar yra daug, bet labiausiai tikiuosi, kad festivalio metu atrasiu kažką naujo ir netikėto. Noriu staigaus Boom!
  
  

Kino pavasario lūkesčiai I dalis

Paskutinis mano įrašas šitame blog'e buvo parašytas pasibaigus praeitam "Kino pavasariui", taigi beveik lygiai vienus metus nieko čia nerašiau, nors paskutiniame įraše turėjau minčių kartas nuo karto brukštelėti vieną kitą sakinį apie man patikusį filmą. Priežastys? Nenoriu atsakomybės, kurį užkrenta, kai kažką rašai visiems. Man užtenka užrašyti savo mintis į tikrą užrašų knygutę ir pasikalbėti su kuo nors gyvai apie filmą. Kas dabar pasikeitė? Vėl gavau "Kino pavasario" akreditaciją. Tačiau nesupraskite manęs klaidingai - džiaugiuosi ją gavęs ir laukiu festivalio. O dėl rašymo taip pat nėra viskas blogai. Tokia praktika yra naudinga be abejonės ir netgi daug kartu naudingesnė nei įprastinė mano veikla. Taigi lieka tik džiaugtis, mėgautis kinu ir spausdinti klavišus.

Jau šiandien prasideda 20-asis "Kino pavasaris"! Didžiulė šventė man ir Vilniaus miestui. Gražus oras lauke tik dar labiau jaudina ir verčia nekantrauti (paradoksas, nes vis tiek daug laiko teks praleisti kino salėje, o ne lauke). Kaip ir praeitais metais nusprendžiau pasidalinti filmais, kurie man kelia didžiausius lūkesčius. Norėjau surašyti viską jau prieš kelias dienas, bet pamiršau kaip ilgai užtrunka įdėmiai peržiūrėti visą festivalio programą ir apsispręsti, kurie filmai tikrai traukia.

Apie filmų atranką. Iškarto atmečiau jau matytus filmus, nes jokių lūkesčių nebeturiu ties tokiais variantais, nebent tik pakartotai išgyventi tas pačias emocijas arba suprasti geriau filmą, bet šiaip ar taip puikiai žinau, ko tikėtis iš jų. Tie filmai yra "Birdman", "Nightcrawler", "Leviathan", "Holy motors" ir dar keletą kitų. Bandysiu  vis tiek juos dar kartą peržiūrėti festivalyje, pavyzdžiui, tikrai eisiu į "Leviathan", nes mane sužavėjo šis filmas. Toliau rinkausi filmus daugiausiai tiesiog kliaudamasis savo intuicija. Apie kai kurios filmus žinau daugiau, apie kai kurios nieko nežinau, išskyrus pavadinimą ir tai, kas parašyta festivalio puslapyje, tačiau visada įsiklausydavau į save ir nuspręsdavau, ar man svarbu pamatyti šį filmą, ar ne. Kartais užtenka vieną žodžio, kadro ir atsakymą jau žinai. Aišku, gali būti, kad visų jų neturėsiu galimybės pažiūrėti dėl paprasčiausių aplinkybių kaip darbas ir pan., tačiau man pačiam yra svarbu aiškinti ir ugdyti savo lūkesčius. Tai yra kaip tako klojimas filmo mintims - viskas lengviau slysta į tavo galvą arba staiga nusuka į šoną, jei filmas nepasiteisina.

Gerai, užteks, einu prie reikalo. Mano festivalio lūkesčiai:

• "Laukinė" (iš programos "Meistrai"). Pradedu nuo banalaus varianto. Bent jau man tai yra popsas, nes daug žmonių apie šį filmą yra bent kažką girdėję ir jau seniai laukia jo. Na bet turiu dvi aiškias priežastis, kodėl noriu jį pažiūrėti. Pirma, režisierius Jean-Marc Vallée, kuris režisavo tokius filmas kaip "C.R.A.Z.Y.", "Cafe de Flore" ir "Dallas Buyers Club". Man ypatingai patiko "C.R.A.Z.Y.", "Cafe de Flore" ir muzikos svarba šiuose filmuose, tad norėčiau ir vėl pamatyti/išgirsti kažką panašaus, bet turbūt filmas bus panašesnio stiliaus kaip "Dallas Buyers Club", kas nėra blogai taip pat tikrai. Antra, vasarą ruošiuosi pats šiek tiek "prasieiti" ir galbūt patirti kažką panašaus apie ką bus filmas, tad kaip aš galiu nepažiūrėti tokio filmo? (P.S. jos ta kuprinė atrodo pernelyg didelė tikrai tokia ėjimui, bet gal ir įmanoma su tokia eiti).
• "Sangailės vasara" (iš programos "Nauja Europa - Nauji vardai"). Kaip praeitais metais laukiau "Lošėjo", taip šiais laukiu "Sangailės". Laukiu ir bijau. Bijau nusivilti. Negaliu pasakyti, kad "Lošėju" vienareikšmiškai nusivyliau. Šitame bloge esu parašęs kai ką apie tą filmą po jo peržiūros ir tuo metu vertinai visai teigiamai. Bet dabar, po metų, kai neseniai žiūrėjau filmą antrą kartą ir gal įspūdžiai jau šiek tiek atslūgę, likau nepatenkintas. O tikrai labai laukiau "Lošėjo", taigi jam taip gerai sekėsi užsienyje. Kaip ir "Sangailei" dabar (apdovanojimas Sundance ir premjeros užsienio kino festivaliuose). Bet kartu atrodo, kad "Sangailė" bus daug paprastesnė, nebandys priverstinai kelti nepasitenkinimą žiūrovui, o tiesiog su sveiku kiekiu poetikos papasakos istoriją. To aš tikiuosi iš "Sangailės" ir kol kas neprarandu tikėjimo.
• "Mano vardas Viktorija" (iš programos "Baltijos žvilgsnis"). Vieno kadro filmas! Ir tuo viskas pasakyta. Mane tai žavi ir aš tai noriu pamatyti. Plius dar daug house muzikos, kurios aš mėgėjas gal ir nesu, bet išgirsti kažką gal ir norėčiau. Ir taip pat tai ne šiaip vieno kadro filmas, o bent jau man atrodo dar ir gero veiksmo vokiškas trileris.
• "Gentis" (iš festivalio programos "Nauja Europa - Nauji vardai).  Filmas be dialogų, be jokio
  
  užkadrinio balso, nes visi aktoriai kurčnebyliai, tad tai turėtų būti visiškai kitokio kino peržiūra ir man tai yra festivalio "must see".
• "Po elektriniais debesimis" (iš programos "Festivalių favoritai"). Apie šį filmą aš sužinojau dar gerokai prieš pamatydamas "Kino pavasario" programą. Buvau ką tik pažiūrėjęs "Leviathan'ą" ir susižavėjau tuo rusišku filmu, pradėjau ieškoti, ką dar gero šiais metais rusai mums parodys. Taip ir užtikau šį filmą ir pažiūrėjau vieną video youtube. Tai buvo būtent tas video, kurį įkeliu čia pat. Po šio trumpo teaserio supratau, kad noriu pamatyti šį filmą, nes mane žavi filmo atmosferą. Jaučiu Tarkovskį, Gluchovskį (knyga "metro 2033") ir rusišką cinkelį, kurį man yra labai įdomu stebėti.
    P.S. antrą dalis ir daugiau filmų bus jau rytoj.