Sveikas, mano drauge!
Rašau tau iš pasaulio krašto! Nors tiesą sakant, tai šiek tiek meluoju. Pasaulio kraštu prieš Kolumbo kelionę buvo laikomas Finisterre pusiasalis, o aš dabar esu Muxia mieste, 30 km nuo Finisterre. Bet mano pasaulyje Muxia yra pasaulio kraštas. Čia yra viskas, ko reikia pasaulio kraštui. Atviras vandenynas - yra, stpriai išsikišęs pusiasalys - yra, akmenys ir uolos, į kurias daužosi bangos ir tai sukuria dramatišką pasaulio krašto aplinką, - yra, ir, svarbiausia, aš čia baigiau savo ėjimą. Nuėjęs 900 km didžiuojosi savimi, jaučiuosi įveikęs sau mestą iššūkį ir vėl gi, svarbiausia, jaučiuosi kaip pasaulio valdovas. Todėl, būdamas savo pasaulio valdovu, skelbiu, kad pasaulio kraštas mano pasaulyje yra Muxia miestas ir pusiasalis! Taigi vis dėlto aš nemelavau ir iš tikrųjų rašau tau šį laišką, mielas drauge, iš pačio pasaulio krašto, tai yra iš ten, kur daugiau man nebėra kur eiti, belieka tik atsigrožėti vandenynu ir grįžti atgal namo.
Noriu tavęs paklausti, ar esi kada pasijautęs kaip pasaulio valdovas? Ar esi kada pajautęs, kad tu gali padaryti viską ir kad tau nėra nieko neįveikiamo? Ar esi supratęs, kad tu ištikrųjų valdai savo pasaulį, tai yra aplinką, įvykius aplink save ir turi absoliučią laisvę rinktis?! Mano drauge, juk tai yra tiesa, tu pats tai žinai ir žinai, kad tu gali rinktis, kokiu žmogumi būti, ko siekti, kokie žmonės tau yra svarbūs, kokios yra tavo vertybės ir, pagaliau, tu netgi gali rinktis, kas tau yra Dievas, tai yra tu gali rinktis į ką tu nori dėti visą savo tikėjimą ir viltis, kitaip sakant, tu turi galią Dievu paversti pavyzdžiui, kitą žmogų ar visą gamtos pasaulį. Tai yra didžiulė galia, drauge, ir man net kartais pasidaro baisu, kokie mes stiprūs galime būti. Bet naudotis šia galia reikia ir yra būtina, tad jeigu tik turi kažkokių norų, siek jų ir tavo norai bus išpildyti. Tada tu būsi laimingas arba bent jau eisi laimės link.
Noriu išbandyti vieną dalyką su tavim, mano drauge. Atsimink dabar momentą iš savo gyvenimo. Nustok skaityti ir trumpam pagalvok. Atsimink momentą iš savo gyvenimo, kai esi absoliučiai laimingas ir patenkintas savimi.
Ar pavyko? Argi nesijauti dabar gerai, kai atsiminei tą momentą? Ar tu nejauti galios, pasitikėjimo savimi, suvokimo, koks šaunus žmogus esi dabar, kai tiesiog atsiminei vieną momentą iš savo gyvenimo? Aš patyriau kelis tokius momentus šioje kelionėje. Nenoriu niekada pamiršti tų momentų, tad prašau tavęs, drauge, jei kada pamiršiu, koks aš esu, primink man! Primink man tai apie, ką aš čia rašau. Aš stengsiuosi palaikyti tavo stiprumą taip pat.
Žiūrėdamas i vandenyną ir galvodamas apie pasaulio valdovą, supratau dar vieną dalyką. Vandenynas yra neaprėpiamas, jo dydis yra sunkiai suvokiamas, bet visiškai tokie patys esame aš ir tu! Aš niekada pilnai nepažinsiu tavęs, nes tai yra tiesiog neįmanoma. Tavyje slypi tiek daug slaptų minčių, neišpasakytų jausmų, užmirštų dalykų, kurie vis tiek veikia tave, ir netgi, jei tu man atsiveri ir pasakoji kažką, tu pats niekada nesugebėsi man pasirodyti visas. Tai yra neįmanoma net tau pačiam! Nes tavo asmenybės dydis, gylis yra taip pat kaip ir vandenyno tiesiog nesuvokiami. Pagalvok ir atsimink, kiek kartų esi pajautęs, kad kitas žmogus negerbia tavęs ir laiko tave mažu, neįdomiu! Ir tas žmogus buvo neteisus, tiesiog jis nesugebėjo bent jau mažiausiai tavęs pažinti. Tas žmogus apsigavo pats ir būdamas aklas, nepamatė net mažos dalies vandenyno. Aš esu taip pasijautęs nekartą. Ir daugybę kartų esu nuleidęs rankas, nusivylęs savimi, kai nesugebėjau parodyti kitiems žmonėms, koks aš esu. Bet juk nieko keisto, kad žmogus praleidęs tik vieną valandą, ar net vieną dieną su manim, nesupranta manęs ir nežino, koks aš esu. Vieną valandą ir vieną dieną mano gyvenime yra tik trumpas akimirksnis, nieko beveik nereiškiantis. Vis dėlto kad ir kaip sunku tai būtų, aš noriu kuo daugiau pažinti tave, drauge, ir taip pat noriu, kad tu suprastum mane. Tad mums abiems belieka dalintis savo pasauliais, kalbėtis, būti kartu ir tikėtis, kad vienas kito klausydami suprantame, kad abu esame labai gylios asmenybės. Mano mielas drauge, aš tikiuosi, kad tu niekada nenuvertinsi manęs, o aš niekada taip nepasielgsiu su tavim! Taip pat pagalvok apie tai iš geros pusės - būdami tokie gylūs ir bedugniai galime stebinti vienas kitą kiekvieną dieną! Kiekvieną dieną galime laužyti barjerus, skiriančius mus, patirti pažinimo džiaugsmą ir tai niekada nesibaigs. Tai gali tęstis amžinai, jei tik mes dėsime pastangas pažinimo vardan.
Šiandien stebėjau savo paskutinį saulėlydį prie vandenyno, prie šio pasaulio krašto. Buvo pats gražiausias saulėlydis, kokį mačiau šioje kelionėje. Žiūrėdamas į besileidžiančią saulę atsiminiau visas savo ėjimo dienas su visais sutiktais žmonėmis ir įvykiais. Nuostabu, kiek daug visko įvyko! Ir aš jau pradedu pasiilgti ėjimo - jausmo, kai tu eini, neši savo kuprinę, laikai lazdą rankoje, kartais uždainuoji vieną kitą posmelį, kartais nuklysti į save ar sustoji ir pradėdi žiūrėti į aplinkinius medžius. Ir daugiau nieko tau nereikia! Nusileidus saulei išmečiau keletą monetų i vandenyną atsisveikindamas su tuo, kas įvyko ir tikėdamasis, kad dar grįšiu į pasaulio kraštą ir vėl galėsiu jausmingai išgyventi naują kelionę.
